Aktualu iki 2016-05-01

XVI a.
Molis, glazūra
Aukštis 6,9 cm
Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurės korpuso prieigų 2002 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 4119.

Gerai išlikusi taupyklė rasta per archeologinius tyrimus Valdovų rūmų tarnybinio kiemo vartų latrinoje (tualete). Latrina įrengta vartų statybos metu XVI a. viduryje. Kultūriniame sluoksnyje taip pat aptikta ir kitokių XVI a. būdingų radinių: keramikos, čerpių, koklių fragmentų.

Ši taupyklė – tai nedidelis molinis, žiestas indelis. Papuošta ornamentu ir žalia glazūra, jos šone yra anga monetai įmesti. Norint iš taupyklių išimti pinigus, jas reikėdavo sudaužyti. Todėl archeologai dažniau randa taupyklių šukių negu sveikų dirbinių. Ši taupyklė buvusi tuščia.

Taupyklių su monetomis aptinkama labai retai. Jų rasta XVII a. Skaidiškių, Vilniaus (Nemenčinės pl.) ir L. Stuokos-Gucevičiaus g. lobiuose.

Kiek monetų tilpdavo į tokias XVI–XVII a. taupykles? L. Stuokos-Gucevičiaus g. lobyje rastos dvi taupyklės su monetomis. Viena jų buvo pilna: 11 cm aukščio taupyklėje buvo 1 052 monetos. Lobis datuojamas 1630 metais.

Tokių molinių, žiestų, leko formos taupyklių aptinkama XVI–XVII a., bet būta ir kitokių – metalinių skrynučių, dėžučių, antropomorfinio pavidalo bei kt. formų taupyklių, kurias gamino juvelyrai. XVII–XVIII a. įvairios formos taupyklės gamintos ir iš porceliano, fajanso, majolikos.

Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Grimalauskaitė D. „L. Stuokos-Gucevičiaus gatvės lobis (Vilnius. 1630/2003)“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais, Vilnius, 2004, p. 269–280.
Ivanauskas E. Lietuvos pinigų lobiai, paslėpti 1390–1865 metais, Vilnius, 1995.

Taupyklės ir monetinės / Skarbonki i portmonetki, sudarė V. Poviliūnas, I. Seniulienė, A. Zmejevskienė, Trakai, 2012.
Žalys S. „Taupyklės ir monetinės Trakų salos pilyje“, in: Lietuvos muziejai, 2004, Nr. 1, p. 45–48.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Stiklinių apyrankių fragmentai

20250519

Stiklo masę išgauti išmokta II tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte ir Artimuosiuose Rytuose. Stikliniams dirbiniams pagaminti reikėjo trijų pagrindinių komponentų – smėlio (silicio dioksido SiO₂), sodos (natrio karbonato Na₂CO₂) ir potašo (kalio karbonato K₂CO₃). Spalvą stiklui suteikdavo įvairių metalų (pavyzdžiui, švino, alavo ir kt.) oksidai. Iš stiklo masės gaminti ne tik indai, bet ir papuošalai. Labiausiai paplitę buvo įvairių spalvų, vienspalviai arba daugiaspalviai, stiklo karoliukai. Taip pat stiklinės apyrankės.
Tyrinėtojai pastebi, kad stiklinės apyrankės buvo paplitusios didelėje Europos dalyje ir būdingos tiek krikščioniškos, tiek pagoniškos, tiek ir musulmoniškos (pavyzdžiui, Pirėnų pusiasalyje) kultūros regionams. Šių dirbinių įvairovė buvo gana didelė. Apyrankių lankeliai – apvalaus, ovalaus, kvadratinio, pusapvalio skersinio pjūvio formos, lygūs, neornamentuoti, tordiruoti arba puošti spalvoto stiklo įvijomis.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2016-04-25 Atnaujinta: 2016-06-13 00:30
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika