Vaikiškas pusbatis

Aktualu iki 2016-07-31

XIV a. pab.
Oda
Pusbačio aukštis apie 6 cm, išlikęs pado ilgis 14,6 cm, plotis 5,7 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų (trasa III) 2004–2006 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 285.
Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 57/376 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Vaikiško pusbačio dalių buvo aptikta atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, XIV a. kultūriniame sluoksnyje. Tai labai įdomus archeologinis radinys, praplečiantis mūsų žinias apie Viduramžių vaikų avalynę, kuri itin retai vaizduojama ikonografijoje arba aprašoma rašytiniuose šaltiniuose.

Viduramžiais vaikai avėjo įvairių tipų ir modelių avalynę, paprastai pakartojančią suaugusiųjų apavo madas. Šis vaikiškas pusbatis savito modelio – jo analogijų kol kas neaptikta nei tarp vaikų, nei tarp suaugusiųjų avalynės. Jis su dekoratyviniu liežuvėliu ir įpjovomis viršuje, skirtomis dirželiui įverti ir apsiavus užtraukti. Remiantis funkcinėmis deformacijomis bei batviršio sujungimo vieta (vidinėje kojos pusėje), galima manyti, kad tai dešinės kojos pusbatis. Jis buvo pasiūtas 5–10 metų vaikui. Kiek panašios odiniu dirželiu užtraukiamos vaikiškos avalynės pavyzdys žinomas iš Londono archeologinių tyrimų.

Vilniuje rastam pusbačiui siūti naudota kelių rūšių augalinio rauginimo oda: viršui – ožkos, apačiai – galvijų. Pusbačio viršaus detalės susiūtos odine juostele. Įdomu ir tai, kad vaikiškas pusbatis pasiūtas iš verstos odos. Avalynė labai retai buvo siuvama vidine odos puse į išorę praktiniais sumetimais: taip pasiūti dirbiniai buvo gražūs, tačiau mažai atsparūs drėgmei, purvui, mechaniniams pažeidimams, greičiau susinešiodavo. Dėl šių priežasčių verstos odos apavas su vidiniu odos paviršiumi, primenančiu aksomą, išorėje paprastai traktuojamas kaip prabangos dalykas. Šis dailus vaikiškas pusbatis taip pat sietinas su pilyje gyvenusiais diduomenės vaikais.

Vaikiškas pusbatis nuo 2013 m. eksponuojamas Valdovų rūmų muziejaus istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje.

Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Footwear from Prehistoric Times until 1800, Zwolle, 2007.
Goubitz O., Van Driel-Murray C., Groenman van Waateringe W. Stepping Through Time: Archaeological Grew F., De Neergaard M. Shoes and pattens, Woodbridge, 2011.
Jatautis Š., Blaževičius P. „Vaikų pėdsakai Viduramžių mieste: naujos avalynės tyrimų galimybės ir perspektyvos“, in: Lietuvos archeologija, t. 40, Vilnius, 2014, p. 205–220.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Adatos

20240916

Seniausios adatos – kaulinės, naudotos nuo Akmens amžiaus (taip pat ir Viduramžiais). Metalinės adatos gamintos nuo Bronzos amžiaus.
Adatų archeologai randa tiek gyvenamosiose vietovėse, tiek moterų, vaikų, vyrų kapuose. Tradicija įdėti adatas ir adatines laidojant buvo žinoma ir kitur, pavyzdžiui, Skandinavijoje. Ji išsilaikė iki pat XX a. pradžios. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniuose šaltiniuose taip pat užfiksuotas paprotys įdėti adatų ir siūlų laidojant moteris.

Plačiau

Publikuota: 2016-07-25 Atnaujinta: 2016-07-25 08:41
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika