Pusbačių pora

Aktualu iki 2016-08-14

XIV a. pab.
Oda
Kairės kojos pusbačio aukštis apie 6 cm, pado ilgis 25,5 cm, plotis 8,5 cm
Dešinės kojos pusbačio aukštis apie 6 cm, pado ilgis 25,3 cm, plotis 8,2 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietų, rytų ir vakarų korpusų prieigų 2002 m. tyrimai, radinių inv. Nr. 189, 197, 199, 202, 203.
Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 66/184 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Avalynės poros detalės ir fragmentai buvo rasti atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje 2002 metais. Radiniai aptikti XIV a. kultūriniame sluoksnyje.

Pusbačiai yra su Gotikos laikotarpiui būdinga smailėjančia nosele, suvarstomi šone, vidinėje kojos pusėje.

Remiantis dydžiu, galima manyti, kad tai vyriškos avalynės pora. Pusbačiai nesudėtingos konstrukcijos – sudaryti iš kelių pagrindinių detalių. Jų apačios komplektus sudaro tik vienasluoksniai padai. Tokia avalynė, nepaisant savo paprastumo, buvo minkšta, lanksti ir patogi. Funkcinės deformacijos, apsitrynusi oda ir skylės, atsiradusios nešiojant pusbačius, rodo, kad jie buvo ilgą laiką avėti.

Minkšta ir lanksti avalynė su vieno sluoksnio apačia buvo gaminama ir avima bent kelis tūkstančius metų nuo pat apavo atsiradimo. Šią ilgai gyvavusią tendenciją nulėmė paprasta tokios avalynės gamybos technologija bei jos patogumas vaikštant minkštu natūraliu žemės paviršiumi.

Ryškūs pokyčiai batsiuvystėje prasidėjo tik XV–XVI a., kai avalynė vis dažniau imta siūti technologiškai sudėtingesnė – su tvirtesne apačia, sudaryta iš kelių arba net keliolikos sluoksnių: pado, vidpadžio, tarpupadžio ir kitų detalių. Tam įtakos galėjo turėti pakitusi kelių danga – keliai vis dažniau imti grįsti akmenimis, o tokiu paviršiumi vaikščioti avint avalynę su plonu padu nebūdavo labai patogu.

Manyta, kad apavas su vieno sluoksnio apačia buvo itin nepatvarus: susidėvėdavo per kelias savaites. Tačiau atlikti eksperimentai paneigė šią prielaidą. Paaiškėjo, kad einant minkštu žemės paviršiumi trintis yra nedidelė ir galima nueiti bent kelis šimtus kilometrų, kol atsiras žymesnių avalynės nusidėvėjimo požymių. Tokia avalynė, priklausomai nuo konkrečių jos ypatybių ir avėjimo pobūdžio bei intensyvumo, galėjo būti avima nuo dviejų mėnesių iki dvejų metų.

Pusbačių pora nuo 2013 m. eksponuojama Valdovų rūmų muziejaus Istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje.

Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Goubitz O., Van Driel-Murray C., Groenman van Waateringe W. Stepping Through Time: Archaeological Footwear from Prehistoric Times until 1800, Zwolle, 2007.
Grew F., de Neergaard M. Shoes and pattens, Woodbridge, 2011.
Harjula J. Before the Heels: Footwear and Shoemaking in Turku in the Middle Ages and At the Beginning of the Early Modern Period, Turku, 2008.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Varpelis

20240617

Nedidelis iš vario lydinio nulietas varpelis yra dekoruotas įvairiomis figūromis ir augaliniais ornamentais. Jo apačioje matomas įrašas lotynų kalba NOMEN DOMINI BENEDICTUM SIT (liet. „Tebūnie palaimintas Viešpaties vardas“). Viršuje esanti rankenėlė puošta stovinčių berniukų atvaizdais.

Plačiau

Publikuota: 2016-08-08 Atnaujinta: 2016-09-05 10:29
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika