Molis, glazūra
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 4172.
Konservavo Aušra Lukaitytė, rest. prot. Nr. 147/9767 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Šis nedidelis dubenėlio arba lėkštės fragmentas – retas radinys Vilniaus pilių archeologinėje medžiagoje. Tai Ispanijos maurų keramikos gaminių pavyzdys Žemutinėje pilyje. Savo dydžiu mažas Valdovų rūmų eksponatas yra svarbių įvykių Viduramžių Ispanijoje amžininkas. Krikščionių valdovams atsiėmus arabų valdomą Ispaniją, musulmonų keramikos meistrai ir toliau laikėsi šio amato tradicijų ir savo gaminius tiekė krikščionims pirkėjams. Puikios kokybės Ispanijos maurų keramika buvo eksportuojama į visas Europos šalis. Nuo XV a. pradžios ypatingas Italijos didikų susižavėjimas ispanų keramika, ypač dekoruota blizgiu liustru, Viduramžių keramiką pakėlė iš kasdienio amato statuso į meno objekto lygmenį. Liustro keramika pradėta laikyti prabangos preke, o musulmonų meistrų gaminiai buvo vertinami labiau nei vietiniai.
Išlikusi indo šukė dengta balta glazūra, ornamentas ištapytas mėlyna ir blizgančia ruda (dar vadinama „liustru“) spalvomis. Pagal likusią pakraštėlio formą galima teigti, kad indas buvęs atvirojo tipo – tai lėkštė ar piala, dekoruota iš abiejų pusių. Tam tikri dekoratyviniai elementai leidžia spėti, kad šis kadaise buvęs prabangus indas XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje Vilniaus pilies teritoriją galėjo pasiekti būtent iš Maniseso miesto Valensijos regione (Ispanija).
Valensija nebepriklausė arabams, tačiau šios tautos atstovai sudarė nemažą dalį regiono populiacijos. Tad musulmonų keramikos tradicija (tiek indų forma, tiek ornamentika) susiliejo su krikščioniškojo pasaulio amatininkų darbais. Taip gotikiniai motyvai susipynė su arabiškais raštais, augalais ir jų lapų motyvais, uogomis, gėlėmis, paukščių ir gyvūnų figūromis.
Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamo indo fragmento vidinėje pusėje ištapytas ornamentas buvo itin populiarus arabiškojo pasaulio mene. Tai vadinamasis stilizuotas gyvybės medžio motyvas, atpažįstamas tiek keramikos, tiek tekstilės bei juvelyrikos dirbiniuose, medžio raižiniuose, arabų architektūroje.
Medžiagą parengė Sigita Venckūnienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Canby S. R. „Islamic Lustreware“, in: Freestone I., Gaimster D. (ed.) Pottery in the Making. World Ceramic Traditions, London, 1997.
Cooper E. 10 000 Years of Pottery, London, 2010.
Jones O. The Grammar of Ornament, London, 2004.
