Šukos iš vėžlio kiauto

Šukos iš vėžlio kiauto
Aktualu iki 2018-03-18

XVIII–XIX a.
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos ploto pietryčių kampe 1998 m. tyrimai (perkasa Nr. 4), radinio inv. Nr. 568.

Per 1998 m. tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos pietryčių kampe buvo surastos šukos. Jos yra iš Lietuvos archeologijoje itin retos medžiagos – vėžlio kiauto. Tai 8 cm ilgio ir 1,8 cm pločio šukų fragmentas su 6 cm ilgio dantukais. XVIII–XIX a. datuojamas radinys neabejotinai yra prabangos aksesuaras. Remiantis rašytiniais šaltiniais, galima teigti, kad žaliavos šioms šukoms gaminti į Europą būdavo įvežama iš Karibų. Ji buvo itin brangi. Šukos iš vėžlio kiauto aptariamu laikotarpiu buvo gerokai brangesnės už šukas, pagamintas iš rago ar net dramblio kaulo. Tokias šukas būdavo gana lengva apdirbti, jos būdavo išskirtinės spalvos, tad šis aksesuaras greitai tapo labai madingas, padėdavo atspindėti savininko statusą bei turtą. Galima paminėti, kad iš vėžlio kiauto taip pat būdavo gaminami ir kai kurie kiti dirbiniai, pvz., vėduoklės, knygų viršeliai, dėžutės, stalo įrankių rankenėlės arba baldų inkrustacijos.

Per archeologinius tyrimus radinių iš vėžlio kiauto visoje Europoje aptinkama itin retai. Viena vertus, todėl, kad tai labai brangi medžiaga, kita vertus, ji greitai suyra dirvoje.

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius, Heidi Luik
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Rijkelijkhuizen M. Handleiding voor de determinatie van harde dierlijke materialen. Bot, gewei, ivoor, hoorn, schildpad, balein an hoef, Amsterdam, 2008.
Rijkelijkhuizen M. „Tortoiseshell in the 17th and 18th century Dutch Republic“, in: Ancient and Modern Bone Artefacts from America to Russia. Cultural, Technological and Functional Signature, edited by A. Legrand-Pineau, I. Sidéra, N. Buc, E. David, V. Scheinsohn, (British Archaeological Reports International Series, 2136), Oxford, 2010, p. 97–106.
White C. L. American Artifacts of Personal Adornment, 1680–1820. A Guide to Identification and Interpretation, Oxford, 2005.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Rašalinė

Rašalinė

20251110

XV a. rašalines naudojo tik raštinga visuomenės dalis – tie, kurie turėjo mokėti rašyti dėl savo užimamų pareigybių: raštininkai, iždininkai ir kt. Remiantis archeologiniais duomenimis, žinoma, kad viena pagrindinių to laikotarpio raštininkų naudotų kanceliarijos priemonių – rašalinės. Jos buvo tekintos iš kaulo, drožtos iš rago, lietos iš metalo ar lipdytos, žiestos iš molio. Nuo XV a. rašalinės pradėtos gaminti taip, kad jas būtų patogu nešioti, – su dangteliais, neretai pritvirtintos prie diržo. Tai leido raštininkams būti mobiliems, keliauti ir dirbti ne vienoje vietoje. Dažniausiai naudotas juodas rašalas. Spalvotas rašalas (mėlynas, raudonas) – prabangesnis (jo ir gamyba buvo brangesnė), naudotas taupiau.
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritoriją XV a. sluoksnyje rasta išskirtinės išvaizdos rašalinė. Ji pagaminta iš pilkos molio masės, lipdyta, dengta rusvai žalia glazūra, sveika. Rašalinė vandens paukščio pavidalo, su skyle nugaroje (rašalui laikyti), snapas ir uodega nulūžę. Ji dekoruota geometriniu ornamentu. Paprastos rašalinės pasižymėjo funkcionalumu, buvo mažai dekoruotos. Prabangesnės galėjo būti profiliuotos, puoštos įmantresnėmis figūrinėmis detalėmis. Rašalinių išvaizda neretai priklausė nuo savininko statuso – kuo aukštesnes pareigas ar statusą užėmė žmogus, tuo puošnesnė buvo ir jo rašalinė. 

 

Plačiau

Publikuota: 2018-03-12 Atnaujinta: 2018-03-11 23:07
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika