XVIII a.
Ilgis 59 cm, plotis 2,2 cm
Šerdis – šilkinis siūlas, apvijos – sidabrinės auksuotos juostelės. Metalinė juostelė – sidabrinė auksuota
Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija (Gedimino a. 3). 1987 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 19.
Restauravo Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 788/12139 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Siūlų ir metalo lydinių sudėties tyrimus atliko dr. Laima Grabauskaitė ir Vytautė Lukšėnienė (Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras)
Piniką identifikavo Rita Pauliukevičiūtė (Bažnytinio paveldo muziejus)
Atliekant archeologinius tyrinėjimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta deformuota, susipynusi, apnašomis ir korozijos produktais pasidengusi metalinių siūlų juostelė. Restauratoriai, naudodami mikroskopą, atliko sudėtingus atstatymo darbus.
Radinį restauravus, buvo nustatyta, kad tai pinikas – juostelės pavidalo kiauraraštis dirbinys iš metalinių siūlų. Pinikas siūlais (dažniausiai šilkiniais) būdavo prisiuvamas prie liturginio arba kitokio drabužio.
Aprašomasis pinikas datuotinas XVIII amžiumi. Šio laikotarpio pinikų yra išlikę ant Lietuvoje išsaugotų arnotų, veliumų, dalmatikų (Lietuva, Prancūzija, Vidurio ir Vakarų Europa).
Siūlai pinikui būdavo padaromi keliais būdais. Vienas iš jų: ant šerdies – šilkinio, vilnonio arba medvilninio siūlo – apvyniojama aukso, sidabro ar rečiau vario juostelė. Aprašomajam pinikui naudoti šilkiniai siūlai ir auksuoto sidabro apvijos.
Seniausi metaliniai siūlai gaminti iš aukso juostelių, jais tekstilė puošta nuo XIII–XII a. pr. Kr. Tokių siūlų ir siuvinėtų audinių fragmentų žinoma iš archeologinių tyrinėjimų ir istorinių šaltinių. Vis dėlto dažniausiai minėti siūlai naudoti vėlyvųjų Viduramžių ir Renesanso epochose. Iki XVIII a. šilkinių siuvinėjimo siūlų apvijoms dažniausiai naudotos auksinės juostelės, vėliau – sidabrinės.
1545–1548 m. Vilniuje, Žygimanto Augusto dvare, dirbęs auksakalys Pranciškus Merkličius (Francisco Merklicz) atliko įvairius darbus, vienas iš jų – gamino ir auksinius bei sidabrinius siūlus brokatams austi. XVIII a. iš Zalcburgo kilęs Juozapas Krakas (Josephus Krack, 1717–1784) dirbo Vilniuje ir taip pat gamino tauriųjų metalų siūlus brokatams.
1664 m. įkurtas pozumentininkų cechas gamino pozumentus (apsiuvus, virveles, kutus, spurgus ir kitus dirbinius), naudodamas tauriuosius metalus ir siūlus.
Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė, Mantvidas Mieliauskas
Fotografai Vytautas Abramauskas, Mantvidas Mieliauskas (prieš restauravimą)
Panaudota literatūra
Karatzani A. „Metal Threads: The Historical Development“, in: Traditional Textile Craft – an Intangible Heritage?, ed. C. Ebert, M. Harlow, E. Andersson Strand and L. Bjerregaard, Copenhagen: Centre for Textile Research, University of Copenhagen, 2016, p. 177–189.
Lukšėnienė V. „Tekstilės tyrimai ir konservavimas“, in: Archeologinių radinių konservavimas nuo lauko darbų iki saugojimo muziejuose. 1 knyga, sudarytojai J. Senvaitienė, A. Luchtanas, L. J. Vedrickienė, J. Lukšėnienė, Vilnius, 2014.
Martinaitienė G. M. „Vilniaus arkikatedros tekstilė XVI a. inventoriuose“, in: Menotyra, t. 36, Nr. 3, p. 10–16, Vilnius, 2004.
Mazūraitė E., Senvaitienė J., Vedrickienė L. J. „Tekstilės technikos“, in: Muziejinės tekstilės konservavimas ir restauravimas, sudarytojos J. Senvaitienė, J. Lukšėnienė, L. J. Vedrickienė, Vilnius, 2013.
Siuvinėtas dangus. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai, sudarytoja ir tekstų autorė R. Pauliukevičiūtė, Vilnius, 2017.
Šakalytė I. Tėvo Stanislovo arnotų rinkinys Paberžėje. Mokslinis katalogas. Magistro darbas (Vytauto Didžiojo universitetas), Kaunas, 2009.
