XVII a. I p.
Aukštis 22,5 cm, plotis 17,2 cm, storis 15,7 cm
Įrėžtas užrašas Stanislaus P.
Steponavičienė D., Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/2002 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 2437.
Per 2001–2002 m. archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vidinio kiemo pietinėje dalyje, ties rūsiais D, E ir F, aptikta architektūrinės detalės iš smiltainio – lango kryžmos – dalis.
Plotas, kuriame ji rasta, buvo smarkiai suardytas perkasų, siekiančių įžemį (geltoną smėlį). Radinių buvo gausu tik viename juodos žemės sluoksnio fragmente ir dviejuose perkasuose – Nr. 1 ir Nr. 2. Aptariamoji detalė rasta pastarajame perkase, kuris buvo apie 50 cm pločio, įkastas į įžemį. Iš viso čia aptiktos 4 architektūrinių detalių iš smiltainio dalys, taip pat du plokščių ir vienos lovinės čerpės fragmentai, kelios neglazūruotos keramikos šukės, lovinio (?) koklio kraštas, stiklinio butelio dalis. Radinių iš perkasų priskyrimui XVII a. laikotarpiui pagrindą davė perkase Nr. 1 rastas 1654 m. Karolio Gustavo šilingas.
Remiantis istoriniais šaltiniais, įprasta manyti, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija pradėta rekonstruoti po 1610 m., kai rūmus, Katedrą ir miestą nusiaubė gaisras. Statybos įsibėgėjo 1614–1619 metais. Buvo planuojama, kad naujoje Vilniaus Žemutinės pilies valdovo rezidencijoje kas trečius metus gyvens monarcho dvaras.
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Vaza (1587/1588–1632) XVII a. pirmoje pusėje inicijavo karališkąsias statybas (rūmų rekonstrukciją, Šv. Kazimiero koplyčios statybą). Tuomet buvo nupirkta itin daug akmens (marmuro, smiltainio, kalkakmenio). Kad tie akmenys naudoti eksterjero ir interjero darbams, liudija išlikę dokumentai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iždininkų atsiskaitymai ir laiškai. Žygimanto Vazos statyboms reikalingas akmuo buvo užsakomas per valdovo kanceliariją Varšuvoje. Vilniuje dirbantis italų akmentašys Kostantė Tenkala (Costante Tencalla), kuris su šio valdovo dvaru buvo susijęs nuo 1614 m., rengė išsamius sąrašus, kiek ir kokio akmens reikia.
Istoriniuose šaltiniuose pateikiama žinių apie smiltainio atgabenimą iš Gotlando (Švedija) karališkosioms statyboms. Švedišką smiltainio kilmę patvirtino ir petrografiniai tyrimai, kuriuos atliko Vroclavo universiteto (Lenkija) mokslininkai.
Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iždininko Stepono Paco kvito Petrui Nonhartui (Peter Nonhart), Vilniaus pilininkui ir pilies statybų prižiūrėtojui, bei jo susirašinėjimo su karaliumi žinoma, kad marmuras ir Gotlando smiltainis buvo tiekiami iš Karaliaučiaus (Rusija) ir Elbingo (Lenkija). Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad 1615–1617 m. dailidė Vilhelmas Polis (Wilhelm Pohl) vyko į Karaliaučių ir Elbingą akmens atgabenti. Taip pat juose rašoma, kad buvo labai sudėtinga užsisakyti reikiamą didžiulį kiekį akmens. Dėl karo su Švedija Gotlando smiltainio buvo beveik neįmanoma gauti. Tam reikėjo pasitelkti ryšius, senas pažintis, įdėti diplomatinių ir finansinių pastangų. Pavyzdžiui, kaip matyti iš 1623–1630 m. datuoto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iždininko Stepono Paco kvito, išduoto P. Nonhartui, tam reikalui buvo sudaryta sutartis su tiekėju iš Elbingo – Vilhelmo Martenso (Wilhelm Martens) sūnumi, kuris galėjo gauti smiltainio. Laiške karaliui nurodoma, kad juo galima pasitikėti, nes jis yra sūnus V. Martenso, kuris jo didenybei anksčiau yra teikęs panašaus pobūdžio paslaugas. Taip pat išduotas specialus pasas, rekomendacinis laiškas asmeniui (olandui), turėjusiam tuos akmenis atgabenti.
Lietuvos metrikoje išliko svarbi žinutė apie apytikrę rezidencijos remonto darbų pabaigos datą – 1627 metus. Apie tai žinoma iš Žygimanto Vazos laiško Vilniaus vaivadai Leonui Sapiegai. Jame nurodyta į kitą vietą perkelti kalėjimą, iš kurio tiesiai po naujai pastatytų menių langais tekančios nuotekos skleidžia nepakenčiamą smarvę.
Pristatoma lango kryžmos dalis yra barokinių rūmų eksterjero pavyzdys. Taip pat ji įdomi kaip kasdienybės istorijos iliustracija. Išorinėje architektūrinės detalės pusėje aštriu daiktu išraižytas įrašas suteikia informacijos apie meistrą – jo asmenvardį, rašysenos manierą, atliktą į(si)amžinimo veiksmą. Galbūt mūsų laikus pasiekęs radinys byloja apie tai, kaip daugiau nei prieš keturis šimtmečius savo įprastą darbą atliekantis meistras įsiamžino tokiu paprastu, tačiau neįprastu (o gal net ir ne visai legaliu?) būdu. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje tokių architektūrinių detalių su įrėžtais asmenvardžiais žinoma labai nedaug. Paminėtina per 1989 m. rūmų pietinio korpuso išorės tyrimus rasta taip pat lango kryžmos iš smiltainio dalis su įrėžtu asmenvardžiu Stephos Sł.
Ši lango kryžmos detalė su įrėžtu asmenvardžiu Stanislaus P. publikuota:
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 283.
Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarytoja R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 82.
Medžiagą parengė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Abramauskienė R. „Akmuo ir marmuras Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų fasaduose ir interjere“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae, t. 3: 2012–2013, sudarytojas G. Striška, Vilnius, 2015, p. 246–253.
Jamski P. J. „Marmuro ir statybinio akmens užpirkimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valdant Žygimantui Vazai“, in: Lietuvos dailės muziejaus metraštis, t. 7: 2004, sudarytoja D. Mukienė, Vilnius, 2005, p. 219–230.
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1989 m. archeologinių tyrimų ataskaita (ATA 3).
Vitkauskienė R. „XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai istoriniuose šaltiniuose“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarytoja R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 72–129.
