Lenktinis peilis

Aktualu iki 2019-07-14

XVIII a.
Geležies lydinys, vario lydinys, kaulas
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Pilies vartų archeologiniai tyrimai 2007–2008 m., radinio inv. Nr. 1688.
Restauravo Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 476/14015 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

2008 m. tyrinėjant Pilies vartus ir jų aplinką Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, XVIII a. sluoksnyje, aptiktas lenktinis peilis.

Ankstyviausi žinomi lenktiniai peiliai atsirado geležies amžiuje. Jų ašmenys būdavo gaminami iš geležies, o rankenos – iš kaulo arba medžio. Lenktinis peilis su kaulo rankena, datuojamas maždaug 600–500 m. pr. Kr., rastas Halštato kultūrai priskiriamoje vietovėje Austrijoje.

Kitaip nei šiuolaikinių kišeninių peilių, senovinių sulenkiamų įrankių ašmenys nebūdavo „užrakinami“. Jie paprasčiausiai būdavo pasukami ant ašies. Norint atlenkti peilio geležtę, reikėdavo suimti šio įrankio geležtės kotelį. Labai panašiai laikomas šiuolaikinis tiesus skustuvas.

Pirmieji spyruokliniai peiliai (angl. spring-back knives) buvo sukurti apie 1660 m. Anglijoje. Tačiau masinė jų gamyba pradėta tik XIX amžiuje.

Šį XVIII a. lenktinį peilį būtų galima priskirti peilių su slystančia jungtimi (angl. slipjoints) tipui. Tokie įrankiai turi gana nesudėtingą konstrukciją: atlenkti ašmenys neužfiksuojami, juos prilaiko plokščias strypelis arba juostinė spyruoklė (angl. backspring), leidžianti sulenkti geležtę.

Medžiagą parengė Mantvidas Mieliauskas
Fotografai Vytautas Abramauskas (po restauravimo), Mantvidas Mieliauskas (per restauravimą)
Dailininkas Mantvidas Mieliauskas

Panaudota literatūra
Horvath L., Kelemen M. H., Uzsoki A., Vadász É. Corpus of Celtic Finds in Hungary, vol. 1: Transdanubia, Budapest, 1987.
Moore S. Penknives and Other Folding Knives, Buckinghamshire, 2006.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Vertikali lango aprėminimo detalė

20250714

XVI a. statant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje, langų ir durų apvadams buvo naudotos iš vietinio akmens – konglomerato – gamintos apdailos detalės. XVIII–XIX a. sandūroje, griaunant rūmus, didžioji dalis rūmų plytų ir architektūrinių detalių pasklido po Vilnių. Detalių antrinis panaudojimas dažniausiai buvo gana primityvus – jos kaip akmenys verstos į pamatus. Tokių detalių dabar randama Senamiestyje. Viena iš didžiausių radimviečių buvo aptikta 2015 m. Pranciškonų gatvėje 4 a, kur pamatuose rasta daugiau nei 50 smiltainio detalių. Sudaužytų ir pavienių apdailos detalių liko ir griaunamų rūmų vietoje bei šalia jų.

 

Plačiau

Publikuota: 2019-07-08 Atnaujinta: 2019-07-09 08:54
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika