„Žalgirio pergalė“

Aktualu iki 2019-07-21

Vladimiras Kasatkinas (1924–2013), Lietuva, 1981–1983
Drobė, aliejus
Matmenys: 165 x 140 cm
Inv. Nr. VR-565
2010 m. padovanojo Vladimiras Kasatkinas (1924–2013)

Dailininkas Vladimiras Kasatkinas gimė Rusijoje, tačiau didesnę gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Po Antrojo pasaulinio karo, kuriame ir pats dalyvavo, liko Lietuvoje, Kaune. Pirmieji tapybos darbai daugiausia buvo portretai, paveikslai, sukurti karo tematika, rečiau – peizažai. V. Kasatkino darbai nuo 1954 m. rodyti įvairiose parodose. 1967 m. buvo pakviestas į Odesą eiti miesto dailininko pareigų, tačiau ten dirbo vos dvejus metus, paskui grįžo į Kauną. 1977 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, aktyviai kūrė.

2010 m. dailininkas Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams padovanojo du savo paveikslus: „Senovinė lietuvių pilis“ (1987) ir „Žalgirio pergalė“ (1981–1983). Pastarasis buvo rodytas tarptautinėje parodoje „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ (2010).

Pasak V. Kasatkino, paveikslo „Žalgirio pergalė“ idėja gimė pažiūrėjus lenkų kino režisierių sukurtą istorinį filmą „Kryžiuočiai“, kuriame nuopelnai dėl pergalės Žalgirio mūšyje priskirti Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai (1377–1381, 1382/1386–1434). Dailininkas norėjo išryškinti Vytauto Didžiojo asmenybę, parodyti jį kaip svarbiausią kovotoją Žalgirio mūšyje.

Vytautas vaizduojamas raitas ant žirgo, fone plazda vėliava su Vyčiu. Prie palapinės su Lenkijos Ereliu išdidžiai stovi Jogaila, rankas uždėjęs ant kalavijo. Priešais abu valdovus klūpo žiūrovui nugaras atsukę, baltais apsiaustais su kryžiumi apsisiautę kryžiuočiai – kaip kapituliacijos ženklą jie tiesia savo kardus.

Medžiagą parengė Dalius Avižinis
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Eksponatai. 2009–2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės. Parodos katalogas / Exhibits. Treasures Donated and Acquired in 2009–2015. Exhibition catalogue, sudarytojai / compilers D. Avižinis, R. Lelekauskaitė, Vilnius, 2016, p. 72–73.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Stiklinių apyrankių fragmentai

20250519

Stiklo masę išgauti išmokta II tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte ir Artimuosiuose Rytuose. Stikliniams dirbiniams pagaminti reikėjo trijų pagrindinių komponentų – smėlio (silicio dioksido SiO₂), sodos (natrio karbonato Na₂CO₂) ir potašo (kalio karbonato K₂CO₃). Spalvą stiklui suteikdavo įvairių metalų (pavyzdžiui, švino, alavo ir kt.) oksidai. Iš stiklo masės gaminti ne tik indai, bet ir papuošalai. Labiausiai paplitę buvo įvairių spalvų, vienspalviai arba daugiaspalviai, stiklo karoliukai. Taip pat stiklinės apyrankės.
Tyrinėtojai pastebi, kad stiklinės apyrankės buvo paplitusios didelėje Europos dalyje ir būdingos tiek krikščioniškos, tiek pagoniškos, tiek ir musulmoniškos (pavyzdžiui, Pirėnų pusiasalyje) kultūros regionams. Šių dirbinių įvairovė buvo gana didelė. Apyrankių lankeliai – apvalaus, ovalaus, kvadratinio, pusapvalio skersinio pjūvio formos, lygūs, neornamentuoti, tordiruoti arba puošti spalvoto stiklo įvijomis.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2019-07-15 Atnaujinta: 2019-07-12 14:25
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika