Keturragės avies kaukolės dalis

1 pav. Keturragės avies (XV a.) kaukolės dalis (vaizdas iš nugaros)
Aktualu iki 2019-08-18

XV a.
Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1995 m. archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 1996, kaukolės inv. Nr. 43699.

Per 1995 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, XV a. datuojamame sluoksnyje, aptiktas unikalus radinys – keturragės avies kaukolės dalis. Tai buvo jauna, tikėtina, kad ne vyresnė negu dvejų metų patelė. Tokio tipo avys – itin retos Lietuvoje. Iki tol buvo žinomas tik vienas keturragis individas, taip pat rastas Vilniuje (datuojamas XVI–XVIII a.).

Nedidelės keturragės avys šiais laikais daugiausia paplitusios Škotijoje, Meno saloje, o Islandijoje – tai primityvių Jokūbo, Meno Lochtano (Manx Loaghtan), Hebridų salų ir Islandijos veislių avys. Pavienės daugiaragės avys žinomos nuo akmens amžiaus Turkijoje, Lenkijoje, tačiau plačiau paplito tik ankstyvaisiais Viduramžiais. Daugiausia jų randama Šiaurės, Šiaurės Vakarų bei Vidurio Europoje. Tokių avių plitimas siejamas su žmonių migracija. Avys paplitusios vikingų lankytose vietovėse. Tačiau manoma, kad ten jos gyveno dar prieš pasirodant šiems kariams. Arčiausiai Lietuvos keletas keturragių Viduramžiais–Naujaisiais laikais datuojamų avių aptikta Estijoje ir Šiaurės Lenkijoje. Galima daryti prielaidą, kad mūsų rastas egzotiškai atrodęs gyvūnas yra ne vietinės kilmės ir buvo specialiai atvežtas į Vilnių. Kita vertus, tai gali būti ir atsitiktinė mutacija.

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudoti šaltiniai ir literatūra
Piličiauskienė G. Zooarcheologinės medžiagos, surastos Vilniaus pilių komplekse, pirminio identifikavimo sąvadas, Vilnius, 2018, LDKVR mokslinis archyvas, b. GTA-45.
Bartosiewicz L., Gal E. Shuffling Nags, Lame Ducks. The Archaeology of Animal Disease, Oxford, 2013.
Blaževičius P., Dambrauskaitė N., Luik H., Piličiauskienė G., Rumbutis S., Zarankaitė-Margienė T. Vilniaus pilių fauna: nuo kepsnio iki draugo. Monografija, Vilnius, 2018.
Putelat O. „Le bestiaire polycère“, in: Revue de Paléobiologie, 2005, vol. 10, p. 293301.
Peterio Mazellio (1761–1797, Londonas) raižinys, in: wellcomelibrary.org, No 40784i, http://catalogue.wellcomelibrary.org/record=b1198604 [žiūrėta 2018-11-06].

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Marsas ir Venera

Marsas ir Venera

20251103

Po 64 metų Romos gaisro imperatorius Neronas (54–68) pradėjo didžiules statybas ant Eskvilino kalvos. Didingo komplekso svarbiausiu statiniu tapo Aukso rūmai (lot. Domus Aurea), kurių puošybai gausiai naudotas auksas, o sienos ir lubos buvo dekoruotos stiuko lipdiniais ir freskomis. Tačiau vos po kelerių metų mirus Neronui statybos darbai buvo sustabdyti. Didžiulis kompleksas su rūmais ir kitais pastatais palaipsniui užstatytas, o Aukso rūmai atsidūrė po žeme. Tik XV a. pabaigoje juos naujai atrado Renesanso dailininkai, kurie tyrinėjo ir kopijavo antikines freskas. Vėlesniais amžiais susidomėjimas šiomis freskomis tik didėjo.
 
XVIII a. aštuntame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė dailininką Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Piešiant buvo atkurtos ir trūkstamos freskų dalys. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris. Iš viso leidinyje publikuoti 59 Aukso rūmų sieninės tapybos vaizdai.

 

Plačiau

Publikuota: 2019-08-12 Atnaujinta: 2019-07-26 09:34
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika