XX a. I p.
Plieno lydinys, masinė gamyba, dekoravimo technika, naudojant dekalą (pranc. décaler)
Dydis: 26,5 x 21,5 x 15,4 cm
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos ploto pietryčių kampe 1998 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 1885.
Tyrimą, kokie naudoti dažai, atliko restauravimo technologė Medeina Steponavičiūtė, tyrimo Nr. MT-31/1516 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Restauravo Andrius Salys, rest. prot. Nr. 250/13789 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus Pilies kalne ir jo prieigose buvo įkurti Vokietijos kariuomenės įtvirtinimai. Per 1998 m. archeologinius tyrinėjimus Žemutinės pilies teritorijos pietryčių kampe, ketvirtoje perkasoje, buvo surastas vermachto sausumos pajėgų (Heer) pėstininko šalmas ,,Stahlhelm M35“. Pagal išlikusios vienos ventiliacinės kniedės išgaubtą formą matyti, kad tai ankstesnis modelis nei M40 ar M42.
Idėja sukurti efektyvų vokišką plieno šalmą kilo karo chirurgui profesoriui Augustui Byrui (August Bier). Jis pavedė savo kolegai profesoriui Frydrichui Šverdui (Friedrich Schwerd) susisteminti dažniausiai pasitaikančius galvos sužalojimus ir pagal juos sugalvoti šalmo dizainą. Taip 1915 m. gimė naujas šalmas M1916, o 1916 m. pradėta masinė jo gamyba. Nauji šalmai buvo išduodami į frontą vykstantiems kariams, o kiek vėliau ir priešakinių linijų daliniai senąsias odines pikelhaubes pakeitė į naujesnius šalmus (nikeliuoto plieno, išgaubtus). Jie turėjo ventiliacijos ragelius šonuose, pagal galvos formą reguliuojamus dirželius. Šie šalmai buvo gaminami įvairių dydžių (minimalus dydis – 60, didžiausias – 70) ir kažkuo priminė viduramžiškus saladus. Dėl savo dizaino jie buvo labai praktiški ir itin paklausūs, tad pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Vokietija juos tiekė ir kitų šalių kariuomenėms, taip pat ir Lietuvos.
Pas restauratorius aptariamas šalmas atkeliavo labai prastos būklės – smarkiai paveiktas korozijos, trapus, apaugęs storu žemės grunto sluoksniu. Pradėjus valyti korozijos produktus ir žemės gruntą, kairėje šalmo pusėje išryškėjo Trečiojo reicho erelis ir svastika. Šie ženklai rodo, kad šalmas priklausė vermachto sausumos pajėgoms. Jie būdavo žymimi abiejose šalmo pusėse (kitoje – tokios pačios formos skydas su tautinėmis spalvomis: juoda, balta, raudona).
Naudojant dekalą (dekolį, dekolę), vaizdas perkeliamas ant keramikos, stiklo, plastiko, metalo dirbinio. Tuomet gaminys išdegamas aukštoje temperatūroje, kad dažai taptų atsparūs ir vaizdas ilgai išliktų.
Buvo atliktas tyrimas, kokie naudoti dažai. Nustatyta, kad tai titano dioksido (TiO2) baltos spalvos pigmentas. Jis naudojamas kaip balta medžiaga įvairiose srityse – nuo dažų iki saulės kremų ir maisto (maisto priedas E171) gamybos.
Medžiagą parengė Andrius Salys
Fotografas Vytautas Abramauskas
Konsultavo Kauno devintojo forto Kauno tvirtovės skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas
Panaudota literatūra
Chemijos terminų aiškinamasis žodynas, atsak. redaktorius Z. Mačionis, Vilnius, 1997, p. 348.
Dailės žodynas, atsak. redaktorė J. Mulevičiūtė, Vilnius, 1999, p. 99.
„Vokiško plieno šalmo (Stahlhelm) istorija“, in: istidom.lt, http://www.istidom.lt/2014/01/vokisko-plieno-salmo-stahlhelm-istorija.html [žiūrėta 2019-06-04]. http://www.german-helmets.com/DECAL%20INSIGNIA%20MAIN.htm
