Kalakuto posnapis

2 pav. Ankstyviausio (XVI a. I p.) Lietuvoje rasto kalakuto posnapis
Aktualu iki 2019-08-11

XVI a. I p.
Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinė pilis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2014–2015 m. ataskaita, Vilnius, 2015, kaulo inv. Nr. 3.

Per 2014 m. archeologinius tyrimus Valdovų rūmų rytinio korpuso šiauriniame priestate surastas seniausias iki šiol Lietuvoje žinomas kalakuto snapo kaulas – posnapis. Datavus kaulą AMS 14C metodu, nustatyta ir santykinai tiksli data: Poz 29475: 290±30 BP, 1492–1663 AD (cal).

Į Europą kalakutai atkeliavo iš Šiaurės Amerikos, kur minėti paukščiai buvo prijaukinti dviejose atskirose vietose 800–100 m. pr. Kr. Vilnių šie stambūs ir mėsingi paukščiai (patinai svėrė apie 10 kg, o patelės – 4 kg) pasiekė, regis, labai greitai. Greičiausiai pirmieji kalakutai į rūmus pateko kaip dovanos tam jie puikiai tiko ne tik todėl, kad buvo nematyta naujovė mūsų kraštuose, bet ir dėl įspūdingos išvaizdos, kuri buvo itin svarbi sudedamoji kiekvienos „gyvosios“ dovanos dalis.

Jau XVI a. pabaigoje kalakutai nuolat (nors ir nelabai dažnai) minimi rašytiniuose šaltiniuose, kad paprastai švenčių proga patiekiami ant valdovų stalų. Šie paukščiai buvo naujovė, svėrė daugiau negu povai, tačiau jų kaina, minima 1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute, buvo santykinai nedidelė – 20 grašių, t. y. tik tris kartus didesnė negu kaplūnų ir net devynis kartus mažesnė negu povų. Tad galima manyti, kad jau XVI a. viduryje XVI a. antroje pusėje kalakutai galėjo būti gana plačiai paplitę ir veisiami vietoje, bent jau pažangiausiuose dvaruose. Tai patvirtintų XVI a. antroje pusėje aukštuomenės valgiaraštyje nuolat (nors ir nedažnai) minimi kalakutai.

Laukinis kalakutas, iliustracija iš: John James Audubon, 1827–1838, Birds of America, https://www.audubon.org/news/just-time-thanksgiving-new-audubon-exhibit-gallant-wild-turkey-lead

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius, Giedrė Piličiauskienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra ir šaltiniai
Blaževičius P., Dambrauskaitė N., Luik H., Piličiauskienė G., Rumbutis S., Zarankaitė-Margienė T. Vilniaus pilių fauna: nuo kepsnio iki draugo. Monografija, Vilnius, 2018.
Laužikas R. Istorinė Lietuvos virtuvė, Vilnius, 2014.

Speller C., Brian F., Kemp M., Wyatt S. D., Monroe C., Lipe W. D., Arndt U. M., Yang D. Y. Ancient Mitochondrial DNA Analysis Reveals Complexity of Indigenous North American Turkey Domestication. Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America, 2010, vol. 107(7), p. 2807–2812.
Piličiauskienė G. Zooarcheologinės medžiagos, surastos Vilniaus pilių komplekse, pirminio identifikavimo sąvadas, Vilnius, 2018, LDKVR mokslinis archyvas, b. GTA-45.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Iznik ąsotėlis

Iznik ąsotėlis

20260817

2002 m. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje esančių Radvilų rūmų latrinoje, aptiktas vienas gausiausių XVI–XVII a. buitinės keramikos kompleksų. Manoma, kad šie rūmai XVI a. pabaigoje tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų komplekso dalimi – III oficina. Tarp daugybės įprastų buitinių indų rasta ir importinės, baltos keramikos masės šukių, dekoruotų polichrominiais glazūrų piešiniais. Jos priskirtinos Izniko keramikos dirbtuvėms – tai dviejų ąsotėlių ir neidentifikuotos paskirties indų dalys. Kadangi ant šių radinių neaptikta raudonos glazūros, būdingos Izniko keramikos dirbiniams, gamintiems maždaug nuo 1560 m., tikėtina, kad indai pagaminti XVI a. pirmoje pusėje.

 

Plačiau

Publikuota: 2019-08-05 Atnaujinta: 2019-07-26 09:33
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika