XVII a. vid.
Geležies lydinys
Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1995 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 274a.
Restauravo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 27/1463 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Per 1994–1995 m. archeologinius tyrinėjimus Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje, vakarinio korpuso L rūsyje, aptiktas bardišiaus fragmentas. Iš pradžių buvo klaidingai identifikuota, kad tai alebardos (pikos) dalis. Tame pačiame rūsyje taip pat buvo rastos kovinio kirvio, šarvų (tarp jų – krūtinšarvio), dagtinių muškietos spynų dalys, kelios dešimtys švininių kulkų ir rutulio formos geležinis sviedinys. Greičiausiai tai 1660–1661 m. mūšių dėl pilies palikimas.
Informacija apie bardišiaus (lot. barducium) panaudojimą pirmą kartą užfiksuota XIII amžiuje. Šie koviniai kirviai buvo naudojami visoje Šiaurės Rytų Europoje, taip pat Turkijoje ir Artimuosiuose Rytuose vėlyvųjų Viduramžių laikotarpiu. Kaip ir visos ilgakotės kovos priemonės (angl. polearms), bardišius yra karo ginklas, išsivystęs iš žemės ūkio įrankių ar medžioklės ginklų. Tai buvo kovinis kirvis su labai plačia, ištęsto pusmėnulio formos galva ant ilgo (iki 2 m ir daugiau) koto. Koto apatinis galas paprastai turėdavo geležinį antgalį, todėl bardišių buvo galima įsmeigti į žemę, kad būtų atrama šaudant.
XV a. bardišių atsirado Švedijoje, XVII a. – Lietuvoje ir Lenkijoje. Abiejų Tautų Respublikoje bardišius įvedė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras (1576–1586), apginklavo jais haidukus (tai Bulgarijos arba Balkanų regiono pėstininkai). Remiantis karališkiesiems lenkų pėstininkams duotomis rekomendacijomis, priešai turėjo būti sutinkami iššaunant tik vieną salvę, o tada – ant nugaros pasikabinus muškietą – puolami bardišiais. Rusijoje XVII a. bardišiais būdavo apginkluojami šauliai (rus. стрельцы), miestų sargyba ir „Naujųjų pulkų“ muškietininkai. Šauliams bardišiai buvo kirstynių ginklai, o šaudydami juos naudojo kaip muškietų atramą.
Rūmų sargyba naudodavo itin puošnius bardišius: ant šių ginklų galvų šoninės plokštumos būdavo išraižomi ornamentai (schematiški augaliniai ornamentai arba sudėtingi piešiniai).
Raitų šaulių ir dragūnų bardišiai buvo mažesni, pritaikyti nešioti permesti per petį.
Taip pat bardišiai būdavo naudojami vykdant egzekucijas.
XVII a. rusų šauliai, ginkluoti muškietomis ir bardišiais, iš leidinio: Историческое описанiе одежды и вооруженiя Россiйскихъ войскъ, ч. 1, под ред. А. В. Висковатова, СПб., 1841, ил. 108
XVII a. rusų šaulys, XX a. piešinys, iš leidinio: Жук А. Б. Стрелковое оружие. Револьверы, пистолеты, винтовки, пистолеты-пулеметы, автоматы, Москва, 1992
Medžiagą parengė Mantvidas Mieliauskas
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Brzezinski R. Polish Armies 1569–1696, vol. 1, London, 1987, p. 21, 39–41.
Oakeshott R. E. European Weapons and Armour. From the Renaissance to the Industrial Revolution, Lutterworth, 1980, p. 48–49.
Пуронен В. С. Оружие. Мундиры. Знамена. Ордена, Санкт-Петербург, 2003, с. 45.
