Vokietija, 1934–1945 m.
Geležis, masinė gamyba
Skersmuo 10,5–12,5 cm, aukštis 9 cm
Blaževičius P. Vilniaus pilių teritorijos su įtvirtinimais, pastatais ir jų liekanomis (u. k. 1791) (Vilniaus m.) detaliųjų archeologinių tyrimų 2017 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 219.
Restauravo Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 432/14960 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Antrojo pasaulinio karo metais Pilies kalne Vokietijos kariuomenės (Wehrmacht) sausumos pajėgos (Heer) įrengė gynybinius įtvirtinimus. Slėptuvę sudarė du tuneliai su patalpomis. Po 1948 m. gaisro ji buvo uždaryta ir apleista. Pilies kalno papėdėje, vykdant archeologinius tyrimus ties vienu iš įėjimų į tunelį, buvo aptiktas kulkosvaidžio MG34/42 (Maschinengewehr) juostos būgnas. Vidinėje pusėje vietomis išlikęs žalių dažų sluoksnis. Būgnas pažymėtas numeriu „0510“. Neišlikusi rankenėlė ir dangtelis.
1934 m. Vokietijos kariuomenės užsakymu ginklų konstruktorius Heinrichas Vollmeris įmonės „Rheinmetall-Borsig“ AG gaminto kulkosvaidžio MG-30 (Maschinengewehr Solothurn S2–200) pagrindu sukūrė daug techninių privalumų turintį kulkosvaidį, šaudantį 7,92 × 57 mm „Mauser“ šoviniais. Pirmojo universalaus, oru aušinamo kulkosvaidžio mechanizmas buvo modernizuotas, tai padėjo padidinti šaudymo spartą iki 900–1 000 šūvių per minutę. Ginklas galėjo būti naudojamas kaip lengvasis arba sunkusis kulkosvaidis, tiek pėstininkų, tiek sunkiosios technikos ekipažo. Šaudant sunkiuoju kulkosvaidžiu, šoviniai tiekiami iš juostos, šaudant lengvuoju – iš gana sudėtingos konstrukcijos spyruoklinės dėtuvės-būgno arba šovinių juostos būgne. 1942 m. ginklo konstrukcija buvo patobulinta siekiant išvengti dažnų užsikirtimų dėl užsiteršimo ir atpiginti gana sudėtingą gamybą. Naujos konstrukcijos autoriai – įmonės „Metall-und Lackwarenfabrik Johannes Großfuß“ konstruktoriai Werneris Gruneris ir Kurthas Hornas. Šioje įmonėje bei „Mauser Werke“ gamyklose pradėti gaminti patobulinti kulkosvaidžiai MG42 1942 m. priimti į Vokietijos kariuomenės ginkluotę, čia naudoti iki 1945 metų. Gyvajai priešo jėgai, nešarvuotai ir lengvai šarvuotai technikai bei oro taikiniams naikinti skirtas ginklas puikiai atliko savo vaidmenį, o po karo – pritaikytas NATO standarto 7,62 × 51 mm šoviniui. Šiuo metu pasaulyje naudojama paskutinė jo modifikacija, žinoma MG-3 pavadinimu. Ginklas naudojamas ir Lietuvos kariuomenėje, pastaruoju metu tai pagrindinis Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) karių kulkosvaidis.
Pilies kalno papėdėje aptiktas kulkosvaidžio juostos būgnas (Gurttrommel) tuo pačiu metu naudotas ir kaip šovinių būgnas-dėtuvė (Patronentrommel). Vis dėlto tam pačiam kulkosvaidžiui juostos būgną arba būgną-dėtuvę buvo galima naudoti tik pakeitus uokso dangtelį, pritaikytą juostoms arba dėtuvei. Pastaroji nuo juostos būgno skyrėsi ne tik didesniu šovinių skaičiumi (75 vietoj 50) bei sudėtingesne konstrukcija, bet ir panaudojimo būdu. Būgnas-dėtuvė dažniausiai buvo naudojamas atakos ar judėjimo metu ir šaudant kulkosvaidžiu kovoje su aviacija. Juostos būgnas puikiai atliko savo vaidmenį tiek per ataką, tiek gynyboje, prireikus buvo galima pritvirtinti naują būgną (standartinėje amunicijos dėžėje jų buvo 5 vnt.). Naudojant kulkosvaidį ant šarvuotos technikos ar gynyboje, ginklas buvo maitinamas juostomis tiesiai iš amunicijos dėžės.
MG-34 paruoštas oro gynybai, naudojant diržo būgnus
Kulkosvaidininkas ir jo padėjėjas pozicijoje
Lietuvos kariuomenės kulkosvaidininkas su MG-3
Medžiagą parengė Paulius Bugys
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra ir šaltiniai
Bruce R. German Automatic Weapons of World War II, Ramsbury, 1998.
„Maschinengewehre“, in: lexikon-der-wehrmacht.de, http://www.lexikon-der-wehrmacht.de/Waffen/maschinengewehre.htm [žiūrėta 2019-06-18].
„Patronentrommel 34“, in: bergflak.com, https://www.bergflak.com/PT34.htm [žiūrėta 2019-06-18].
