Vario lydinys
Matmenys: 6,6 x 4,3 x 0,25 cm
XVIII a.
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio ir rytinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2003–2004 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 7057.
Konservavo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 34/2089 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Šalia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso, buvusiame XVII–XVIII a. priestate, surasta metalinė ikonėlė. Jos centre pavaizduotas stovintis vyras su barzda ir ilgais plaukais, vilkintis ilgą, kelius siekiantį drabužį, persijuosęs diržu, pečius apsigobęs skraiste. Vyras kaire ranka už plaukų sruogos laiko prieš jį ant kelio suklupusią žmogystą, o dešine užsimojęs su lazda. Žmogystai už nugaros matomi sparnai. Ikonėlės viršuje, apvade, yra įrašas С Т Ы НИКИТА, bylojantis apie tai, kad pavaizduotas vyras – šventasis kankinys Nikita.
Pasak vienos iš legendų apie šį šventąjį, Nikita, esą, buvo Romos imperatoriaus Maksimiano sūnus. Jam tapus krikščioniu, tėvas, norėdamas priversti atsisakyti krikšto, sūnų žiauriai kankino ir ilgam uždarė į kalėjimą. Čia kankiniui apsireiškė angelu apsimetęs velnias ir bandė jį gundyti, įtikinėjo melstis pagonių dievams. Tačiau šv. Nikita maldų ir Mykolo Arkangelo padedamas atpažino apsimetėlį, čiupo jam už plaukų, koja primynė kaklą ir kojas pančiojusiomis grandinėmis sumušė netikėlį. Vėliau šv. Nikita skleidė Kristaus tikėjimą, prikėlė du žmones iš mirusiųjų ir pakrikštijęs daug žmonių iškeliavo pas Viešpatį.
Šio šventojo gyvenimo legendos ištakos siekia IV a. po Kristaus. Mušamo velnio (pragaro personifikacijos) siužetai būdingi Bizantijos menui, apie XIV a. aptinkami ir stačiatikiškose rusėnų žemėse. Šv. Nikita buvo vienas populiariausių kovotojų su demonais.
Ikonėlė galėjo būti nešiojama pasikabinus ant kaklo – tikėta, kad šventasis kankinys Nikita saugo nuo demoniškų pagundų ir gyvenimo negandų, padeda išgyti, išsilaisvinti iš vergijos.
Medžiagą parengė Gintautas Striška
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Rita Manomaitienė
Panaudota literatūra
Гнутова С. В., Зотова Е. Я. Кресты, иконы, складни. Медное художественное литьё XI – начала XX века. Из собрания Центрального музея древнерусской культуры и искусства имени Андрея Рублева, Москва, 2000.
Хухарев В. В. „Никита бесогон – cвятой мученик Никита, изгоняющий беса, на крестах и иконках из Твери“, in: kulturologia.ru, https://kulturologia.ru/blogs/050214/19901/ [žiūrėta 2019-12-02].
Хухарев В. В. „Святой влкм. Никита, погонитель бесов – в медном литье старообрядцев“, in: kizhi.karelia.ru, https://kizhi.karelia.ru/library/ryabininskie-chteniya-2015/1542.html [žiūrėta 2019-12-02].
