Naginės
Aktualu iki 2019-12-22

XIV a. pab. – XV a. pr.
Oda
Matmenys: ilgis apie 19 cm, plotis apie 8 cm, aukštis apie 4 cm
Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m., Vilnius, 2008, radinio inv. Nr. 99/1, 2.
Restauravo Jurgita Kalėjienė 2007 m., rest. prot. Nr. 202/527 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)

Šios XIV a. pabaigos – XV a. pradžios naginės surastos atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Valdovų rūmų vidiniame kieme. Jos surauktos iš galvijų odos, o priekis ir kulno dalis susiūti odine juostele. Naginės, sprendžiant iš jų dydžio, galėjo priklausyti 10–12 metų paaugliui.

Tai vienas seniausių ir paprasčiausių odinio apavo tipų. Naginės gamintos ir avėtos ilgus šimtmečius. Lietuvos kaimuose jos buvo dėvimos dar ir XX a. pradžioje.

Naginės dažniausiai rauktos iš vieno stačiakampio odos gabalo. Kartais jos buvo gaminamos ir sujungiant kelias atskiras odines detales, šios buvo susiuvamos odinėmis juostelėmis arba storais siūlais. Pakraščiuose buvo padaromos skylutės odinei juostelei arba virvelei įverti. Priekis buvo suraukiamas arba sulenkiamas trikampiu ir susiuvamas, o kulno dalis – suraukiama arba sulenkiama laiveliu ir susiuvama, arba paliekama atvira. Šonuose kartais tvirtintos kilpelės apyvarui įverti, jis buvo apvyniojamas aplink čiurną ir surišamas. Dažniausiai naginės rauktos iš raugintos galvijų odos. Prastesnės kokybės apavui gaminti naudota ir žaliaminė (nerauginta) oda, tačiau tokios naginės sušlapusios sukietėdavo ir būdavo labai nepatogios avėti.

Paprastai tai buvo kasdienis žemesnių socialinių sluoksnių apavas. Iš etnografijos žinoma, kad naginės avėtos ant kojinių arba autų. Drėgnesniu oru po padu buvo parišamos medinės lentelės. Per metus galėjo būti sudėvimos 4–5 poros naginių.

Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Jatautis Š., Blaževičius P. „Vaikų pėdsakai Viduramžių mieste: naujos avalynės tyrimų galimybės ir perspektyvos“, in: Lietuvos archeologija, t. 40, Vilnius, 2014, p. 205–220.
Kulikauskienė V. Tradicinė lietuvių valstiečių vyrų apranga, Vilnius, 2018.

Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas, sudarė B. Kulnytė ir E. Lazauskaitė, Vilnius, 2015.
Puškorius A. „Senojo odinio apavo terminija“, in: Lietuvos archeologija, t. 30, Vilnius, 2007, p. 229–256.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Koklis, puoštas feniksu

Koklis, puoštas feniksu

20260615

Tarp Valdovų rūmų teritorijoje rastų archeologinių radinių ypatingą vietą užima gausi ir meniniu požiūriu vertinga koklių kolekcija. Kokliai – tai keramikos dirbiniai, skirti krosnių sienelėms formuoti. Jie ne tik atlikdavo praktinę šildymo funkciją, bet ir buvo svarbi reprezentacinė interjero dalis. Koklių dekoravimas suformavo tradiciją krosnyse įprasminti konkretaus laikotarpio kultūrinio lauko žinias, religinio, politinio, ideologinio pobūdžio ženklus.
Vienas iš tokių pavyzdžių – 1994 m. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijoje aptiktas plokštinis koklis, dekoruotas fenikso atvaizdu. Radinys datuojamas XVII a. pradžia. Koklio plokštė įrėminta reljefiniu apvadu.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2019-12-16 Atnaujinta: 2019-12-13 16:19
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika