Knyga ,,Historiae Litvanae pars prior“

 

 

„Historiae Litvanae pars prior“ (liet. „Lietuvos istorijos pirmoji dalis“) – svarbiausias Lietuvos istoriografijos sintetinis veikalas iki XIX amžiaus. Tai pirmoji spausdinta Lietuvos istorija. Dėl savo rimto mokslinio svorio bei vaizdingos kalbos veikalas tapo labai populiarus tarp to meto ir vėliau rašiusių istorikų, buvo pasitelkiamas kuriant spektaklius Lietuvos istorijos temomis.

Knygos autorius Albertas Kojalavičius-Vijūkas (1609–1677) – dvasininkas, pedagogas, rašytojas, istorikas, jėzuitų ordino narys. Gimė Kaune, miestiečio pirklio šeimoje. 1627 m. įstojo į jėzuitų ordino noviciatą Vilniuje, 1629 m. davė pirmuosius įžadus. 1629–1632 m. studijavo filosofiją Nesvyžiaus jėzuitų kolegijoje, 1632–1634 m. dėstė poetiką, gyveno mažesnėse jėzuitų bendruomenėse Smolenske, Gardine. Nuo 1634 m. gyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus jėzuitų kolegijoje. 1637 m. gavo kunigo šventimus, 1643 m. davė profeso įžadus, 1641 m. įgijo filosofijos, o 1645 m. ir teologijos daktaro laipsnius. 1645–1653 m. ėjo teologijos profesoriaus ir vicekanclerio pareigas, 1653–1655 m. buvo Jėzuitų kolegijos rektoriumi. 1662–1666 m. vadovavo jėzuitų profesų namams Vilniuje, rūpinosi sąlygų juose gerinimu po maskvėnų invazijos. Nuo 1666 m. gyveno Varšuvoje.

Per gyvenimą išleido gausybę knygų. Neabejotinai jo autorystei priskiriama 17 išspausdintų knygų, nors bibliografiniuose sąrašuose A. Kojalavičiaus-Vijūko veikalų nurodoma per 50. Daugiausia jis rašė fundamentalius Lietuvos visuotinės istorijos, Bažnyčios istorijos, teologijos, biografistikos, genealogijos, heraldikos veikalus. Ankstyviausias jo veikalas – kolektyvinis, kartu su kitais jėzuitais Kazimieru Kojalavičiumi, Danieliumi Butvilu ir Mykolu Radau išleistas leidinys „Gratiae saeculares“ (liet. „Šimtmečio padėkos“), susijęs su jėzuitų draugijos įkūrimo šimtmečiu.

1648–1653 m. laikotarpis laikomas produktyviausiu A. Kojalavičiaus-Vijūko rašymo ir leidybos laiku, per kurį mokslininkas išleido nuo 8 iki 10 veikalų. Šiuo laiku išspausdinta ir „Lietuvos istorijos pirmoji dalis“, dedikuota Lietuvos pakancleriui Kazimierui Leonui Sapiegai (1609–1656). Anot autoriaus, didikas, kaip ir jo protėviai, saugojo Abiejų Tautų Respubliką, rėmė valstybę ir finansiškai sunkiais jai laikais. Chronologiškai ši knyga apima įvykius nuo seniausių laikų iki XIV a. pabaigos. Leidinio tikslas – supažindinti studentus su krašto istorija, o vaizdinga lotynų kalba parašytas tekstas taip pat turėjo padėti jiems mokytis lotynų kalbos bei retorikos. Pagrindiniu knygos šaltiniu laikoma lenkų kronikininko Motiejaus Strijkovskio (Maciej Stryjkowski, apie 1547–1593) 1582 m. išleista „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, iš kurios A. Kojalavičius-Vijūkas išrinko tik su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija susijusią informaciją, ją papildė savo surinkta ir iš kitų istorinių veikalų paimta medžiaga. A. Kojalavičius-Vijūkas yra gana neutralus pasakotojas, kritiškai vertinęs Lietuvos istorijos įvykius, tačiau santykius su valstybės kaimynais aprašęs iš akivaizdžių Lietuvos patrioto pozicijų. Antroji A. Kojalavičiaus-Vijūko „Lietuvos istorijos“ dalis, pratęsianti pirmosios dalies pasakojimą iki 1572 m., išleista Antverpene 1669 m. ir dedikuota Lietuvos dvaro paiždininkiui Kazimierui Jonui Sapiegai (1637–1720).

„Lietuvos istorija“ svarbi ne tik kaip istorijos sintezė, bet ir kaip vertingas literatūros kūrinys: literatūros tyrėjai detaliai nagrinėjo knygos dėstymo ritmą ir dinamiką, kalbos ornamentiškumą, formuojamas personažų charakteristikas, pasakotojo asmenybę, ciceronišką pasakojimo stilių ir kt. Visa tai kuria dinamišką istoriografinio stiliaus pasakojimą, turintį nemažai grožinio kūrinio bruožų.

Net ir po A. Kojalavičiaus-Vijūko mirties jo kūrinys išliko „gyvas“: buvo perspausdinamas, verčiamas į kitas kalbas, tapo vėlyvesnės istoriografijos pamatu. 1760 m. veikalo santrauką lenkų kalba, pavadintą „Namų žinios apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją su pridėta tos pačios tautos istorija“, Vilniuje publikavo kalendorių leidėjas Pranciškus Paprockis (Franciszek Paprocki, 1723–1805), 1785 m. vertimą į vokiečių kalbą paskelbė Augustas Liudvigas fon Šlėceris (August Ludwig von Schlözer, 1735–1809). Veikalo vertimas į lietuvių kalbą (vert. Leonas Valkūnas) pasirodė tik 1988 metais.

A. Kojalavičiaus-Vijūko veikalas tapo kūrybiniu pagrindu pirmajam Lietuvos istorijos lietuvių kalba rašytojui Simonui Daukantui (1793–1864). A. Kojalavičiaus-Vijūko įtaka matoma jo veikaluose „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822), „Istorija žemaitiška“ (apie 1834), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850–1854), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). S. Daukantas pasinaudojo A. Kojalavičiaus-Vijūko knygos turiniu ir struktūra, tekstą papildė informacija iš kitų autorių veikalų, tačiau tiesiogiai jo teksto nevertė, tik stengėsi atskleisti kuo daugiau lietuvių kalbos galimybių.