Knyga „Kancyonołas, tey east Knigos psolmu ir giesmių dwasiszku ant garbes Diewuy, Traycioy szwentoy wienatijamuy, ant wartoima baźniczios Dides Kunigayksztistes Lietuwos iszduotos“

 

Ši knyga – tai kalvinistų giesmynas ir maldynas su daugiabalsėmis (keturbalsėmis) liturginėmis giesmėmis lietuvių kalba.

 

Pirmą kartą „Kancionalas“ išspausdintas 1781 m. Karaliaučiuje, Hartungų spaustuvėje. Leidinys parengtas pagal 1653 m. Kėdainiuose išspausdintame evangelikų reformatų giesmių ir maldų rinkinyje „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ buvusį giesmyną, sudariusį kalvinistų giedamosios liturgijos pagrindą XVII–XVIII amžiuje. Psalmyną su giesmėmis iš lenkų kalbos išvertė ir šiam leidiniui parengė Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis-Telega (apie 1600 – po 1666). Pridėjus papildomus 8 psalmių vertimus ir 50 giesmių, 1781 m. buvo išspausdintas „Kancionalas“. Leidinį sudarė 108 lietuviškos psalmės, 207 lietuviškos giesmės ir trys priedai. Kalbinė analizė rodo, kad leidinio sudarytojas – vienas asmuo. Ilgą laiką manyta, kad knygą parengė reformatų dvasininkas Mykolas Cerauskis (1753–1824). Tuo suabejojo tyrėjai Zigmas Zinkevičius, Ingė Lukšaitė ir Birutė Kabašinskaitė. Pastaroji atliko lyginamąją neabejotinai M. Cerauskio rengtų tekstų ir „Kancionalo“ analizę bei padarė išvadą, kad jis greičiausiai nėra leidinio sudarytojas.

 

1781 m. „Kancionalas“ buvo vienintelis lietuviškas kalvinistų giesmynas, naudotas iki 1845 metų. 1819 m. evangelikų kunigas, Nemunėlio Radviliškio pamokslininkas Samuelis Nerlichas (1765–1843) atnaujino senąjį evangelikų „Kancionalą“, iš naujo išversdamas giesmes iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą. Jo autorystė fiksuota 1819 m. Žemaitijos distrikto sesijos dokumentuose, pateiktuose Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodui. Pirmiausia dėl finansinių bendruomenės problemų, vėliau – ir dėl 1831 m. sukilimo, leidinys išspausdintas tik gerokai vėliau – 1845 m., jau po sudarytojo mirties. Galbūt šis faktas lėmė, kad ilgą laiką leidinio autoriumi klaidingai laikytas Samuelio Nerlicho sūnus Karolis Nerlichas (1808–1860).

 

Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose saugomas leidinys – tai pakartotinis leidimas, išspausdintas 1877 m. Mintaujoje, gavus cenzoriaus M. Remiko patvirtinimą. Tuo metu Lietuvoje galiojo carinės Rusijos imperijos paskelbtas spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas, tačiau per neapsižiūrėjimą šis lietuviškas leidinys gotikiniu šriftu buvo išspausdintas 10 tūkst. egzempliorių tiražu ir leidimas nebuvo atšauktas. Tiesa, 1872 m. buvo uždrausta ne spausdinti knygas lietuviškais rašmenimis, tačiau jas įvežti, tad formaliai spaudos draudimo įstatymas nebuvo pažeistas.

 

Tiek 1845 m., tiek ir 1877 m. leidinį išspausdino Mintaujoje veikusi Johano Frydricho Stefenhageno (Johann Friedrich Steffenhagen, 1744–1812) spaustuvė, kurią tuo metu valdė jau penktoji giminės karta. Spaustuvė veikė iki 1921 metų. Tai buvo viena geriausių regiono spaustuvių, spausdinusi daugiausia leidinius vokiečių kalba, taip pat latviškai ir lietuviškai.