Gotikinis koklis su pelikanu

 

XV a. viduriu datuojamas koklis su pelikanu rastas Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų vidinio kiemo šiaurinėje dalyje. Šioje teritorijoje archeologiniai tyrimai vyko ne vieną sezoną, o aptariamo koklio šukės surinktos per 1987 ir 2001 m. tyrimus. Sudėjus šukes, kurios iki tol įvardytos kaip puoštos geometriniu, neaiškiu zoomorfiniu ir paukščio motyvais, paaiškėjo, kad koklyje vaizduojama Viduramžiais populiari ir lengvai atpažįstama alegorinė scena su pelikanu.

Koklyje matyti stambus paukštis išskleistais į šonus sparnais. Galvą ilgu kaklu jis nulenkęs prie krūtinės ir įrėmęs į ją snapą. Tokia poza paukštis tupi lizde, kuriame yra bent du jaunikliai, iškėlę galvas link mamos snapo. Ši scena krikščioniškoje literatūroje ir bestiariumuose vaizduojama bei interpretuojama nuo pat II a. kaip pasiaukojančios motinystės, nesavanaudiškos meilės bei labdarystės simbolis, taip pat Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo alegorija.

Ankstyvieji pasakojimai apie pelikano patelę ir jos jauniklius atkeliavo iš krikščioniško graikų kalba parašyto gamtos alegorijų teksto Physiologus. Jame aprašoma, kaip badmečiu šis paukštis snapu prasidreskia krūtinę ir pamaitina jauniklius savo krauju arba juo apšlakstydamas mažuosius atgaivina. Gamtininkų gyvūnų aprašymuose taip pat pabrėžiamas pelikanų atsidavimas savo jaunikliams ir aršus lizdo saugojimas.

Krikščioniškoje tradicijoje šis pasakojimas kito. Labiausiai išplito variantas, kuriame pelikano jaunikliams augant ir stiprėjant jie tampa išpuikę, ima pulti savo tėvus, todėl pykčio apimtas pelikanas juos užkapoja. Į lizdą grįžusi motina tris dienas gedi savo vaikų, tada snapu prasidreskia krūtinę ir krauju pamaitina bei atgaivina jauniklius. Šv. Jeronimo tekstuose pelikano mažylius užpuola ir nužudo gyvatė, tad jauniklių kaip nusidėjusios žmonijos ir pelikano kaip savo krauju jų nuodėmes išpirkusio Jėzaus Kristaus alegorija dar akivaizdesnė.