Knyga „Bartoli commentaria in primam digesti novi partem doctilis vire domino Petri Pauli Parisii cardinalis admodum reverendi non paucis additionibus nuper illustrata acuratesque castigata“

 

XIV a. Italijoje ir Prancūzijoje susiformavo postglosatorių, arba komentatorių, pasaulietinė teisės mokykla, kurios atstovai buvo XII–XIII a. veikusios glosatorių mokyklos pasekėjai. Šios mokyklos atsiradimas susijęs su Romos teisės atgimimu Viduramžiais ir Digestų, arba Pandektų, rinkinių atradimu. Glosatoriai tyrinėjo romėnų civilinės teisės veikalus ir pildė juos glosomis (paaiškinimais, pastabomis), komentavo ir interpretavo teisines sąvokas bei principus. Postglosatoriai glosų jau neberašė, bet sistemiškai ėmėsi tirti visą teisės akto turinį, o ne tik pavienes jo sąvokas, rašė išsamius komentarus ir remdamiesi Aristotelio tekstais, ir taikydami kitus scholastinius metodus.

 

Bartolas de Sasoferatas buvo vienas žymiausių Viduramžių postglosatorių, davęs vardą visai Romos pasaulietinės teisės komentatorių mokyklai – bartolistams. Jis buvo Perudžos ir Bolonijos universitetų auklėtinis, Pizos ir Perudžos universitetų teisės profesorius, civilinės teisės specialistas, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV (1316–1378, valdė 1355–1378) patarėjas. Jo veikalai buvo itin vertinami Vakarų Europos teisės mokyklose. Vėlyvaisiais Viduramžiais paplito posakis „Niekas nėra geras teisininkas, nebent jis bartolistas“ (orig. nemo bonus íurista nisi bartolista). Bartolas daugiausia nagrinėjo „Corpus Juris Civilis“ – civilinės teisės sąvadą, sudarytą imperatoriaus Justiniano nurodymu 528–534 m. ir davusį pradžią kodifikuoti teisės normas, taip pat pateikė savo komentarus daugumai šio teisės rinkinio tekstų. Jo knygos (inkunabulai) pradėtos leisti XV a., vėliau ne kartą perspausdintos. Bartolo de Sasoferato įtaka jaučiama ir iš Ispanijos kilusio, Italijoje studijavusio ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvykusio dvasininko, teisinių veikalų autoriaus Petro Roizijaus (Petrus Roisius, 1505–1571) kūryboje. Jis buvo vienas iš Antrojo Lietuvos Statuto autorių (1566), be satyrų, epigramų, dedikacijų ir kitų smulkių prozos bei poezijos kūrinių, 1563 m. išleidęs teisės veikalą „Lietuvos sprendimai“ (orig. Decisiones Lituanicae), kuriame jaučiama didelė pagarba Bartolo metodams ir kuris yra struktūriškai artimas Bartolo veikalams.

 

Bartolo de Sasoferato nagrinėjami Digestai, arba Pandektos, yra sudedamoji „Corpus Juris Civilis“ dalis, suformuota apie 530 metus. Šią dalį sudaro žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukos. Jų tyrimai padėjo pagrindus šiuolaikinės civilinės teisės atsiradimui. Digestai sudaryti iš 50 knygų, suskirstytų pagal turinį į septynias dalis, kurias Bartolas de Sasoferatas savo veikaluose yra išsamiai aptaręs.

 

Pristatomame veikale „Bartoli commentaria in primam digesti novi partem doctilis vire domino Petri Pauli Parisii cardinalis admodum reverendi non paucis additionibus nuper illustrata acuratesque castigata“ (liet. „Bartolo komentarai pirmajai naujojo Digesto daliai, mokyto vyro, itin gerbtino kardinolo Petro Pauliaus Parizijaus, neseniai gausybe priedų papildyti ir kruopščiai ištaisyti“) analizuojami Bartolo de Sasoferato komentarai naujajai Digestų (digestum novus) daliai, kuri apima 39–50 knygų. Jose aptariami paveldėjimo teisės klausimai ir įvairūs kiti civilinės teisės reikalai.

 

Pažymima, kad knygą savo komentarais papildė ir patikslino Petras Paulius Parizijus – italų dvasininkas, kardinolas ir abiejų teisių daktaras, dėstęs civilinę teisę Paduvos, Romos ir Bolonijos universitetuose. P. P. Parizijus buvo Bartolo komentatorių mokyklos pasekėjas ir metodų šalininkas. XVI a. viduryje jis pataisė ir papildė visus Bartolo de Sasoferato komentarų „Corpus Juris Civilis“ veikalus, kurie buvo pradėti leisti jau po jo mirties, 1547 m. Lione, ir kartoti 1550, 1552, 1555 metais. Vėliau šį leidinį pildė bei tikslino ir kiti komentatoriai, tad įvairios jo versijos buvo leidžiamos dar ir XVI a. pabaigoje. Veikalas, saugomas Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose, išspausdintas Lione, Pjero Fradeno (Pierre Fradin, veikė 1547–1569) spaustuvėje.

 

Nustatyta, kad šis Bartolo de Sasoferato veikalas buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (valdė 1544/1548–1572) bibliotekoje. Valdovas turėjo bent aštuonis šio autoriaus veikalus, taip pat kelis P. P. Parizijaus išleistus traktatus. Žygimanto Augusto bibliotekoje buvo 1550 m. Lione, Dionisijaus Harsėjaus (Dionysius Harsaeus) spaustuvėje, išleista šio leidinio versija.

 

Nors ši knyga išleista 1552-aisiais, odiniame viršelyje įspausta įrišimo data – 1554 metai. Viršelis – šviesios odos, gausiai ornamentuotas ruletės ir rėžtuko technika, plačiausia ruletė puošta augaliniais motyvais, siauresnėse vaizduojami šventieji, o siauriausioje matyti medalionuose įrėmintos galvos, augaliniai motyvai, Vokietijos Saksonijos žemės herbai. Knygrišystės tyrinėtojas Edmundas Laucevičius panašiu dekoru 1581 m. puoštą viršelį priskyrė nežinomam Vokietijos meistrui, dirbusiam XVI a. antroje pusėje. Anot jo, sunku nustatyti, kada viršeliuose įspausti simboliai turi kokią nors reikšmę, yra tiesiogiai susiję su knygrišiu ar knygos savininku, o kada pasirenkami kaip dekoro elementas. Įspausti Saksonijos žemės ir kitų miestų herbai galėtų rodyti meistro ryšį su šiais kraštais. Kadangi veikalas buvo plačiai paplitęs Vakarų Europoje, jis galėjo būti įsigytas bei įrištas ir vokiškose žemėse. Neatmestina, kad tai padaryta Lietuvoje, nes knygos buvo perkamos ir parsigabenamos neįrištos. Pirkliams iš šių kraštų neretai tekdavo lankytis mugėse vokiškose žemėse, kur jie įsigydavo ir vėliau Lietuvoje parduodavo tuose kraštuose pagamintas ruletes, spaudus, plokšteles ir kitus knygrišystės įrankius.

 

Įrašas ranka antraštiniame lape leidžia spėti, kad knyga buvo dovanota Kretingos bernardinų vienuolynui. Jame biblioteka įkurta XVII a. pradžioje ir nepertraukiamai veikė iki 1940 metų. Įrašas Georgius Czeglinski curavit et pro loco Cretingensis deputavit. Oretur pro eo rodo, kad bibliotekai knygą dovanojo Jurgis Čeglinskis, gyvenęs XVII a. pirmoje pusėje. Jis Kretingos vienuolyno bibliotekai padovanojo vertingų teologijos, filosofijos veikalų lotynų ir graikų kalbomis, apie 40 jų išlikę iki šiandien. Šį asmenį galima laikyti vienu pirmųjų bibliotekos mecenatų, kartu su savo ir savo žmonos asmeninės bibliotekos knygas dovanojusiu Kretingos vienuolyno steigėju, Lietuvos didžiuoju etmonu, Vilniaus vaivada Jonu Karoliu Chodkevičiumi (1570/1571–1621).