Paskaita „Lvivo muziejai iki 1939 m.“

Paskaitoje bus apžvelgiama Lvivo muziejų istorija nuo Nacionalinės Osolinskių fundacijos (dab. Osolinskių nacionalinis institutas) įsteigimo 1817 m. iki lemtingųjų 1940 metų, kada naujoji valdžia ėmėsi esminės muziejinių institucijų reorganizacijos. Ypatingas dėmesys bus skiriamas vieno iš seniausių sunaikintos Abiejų Tautų Respublikos žemėse įkurtų viešų muziejų – Lvivo Liubomirskių muziejaus – istorijai, taip pat savivaldos institucijų įsteigtų muziejų, tokių kaip Lvivo istorijos muziejus, Nacionalinis karaliaus Jono III muziejus, Lvivo nacionalinė galerija (dab. Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija), Technikos ir pramonės muziejus bei Ukrainos nacionalinis muziejus, veiklai atskleisti. Greta šių institucijų Galicijos sostinėje taip pat veikė keli skirtingų konfesijų muziejai. Tai Romos katalikų arkivyskupijos muziejus, Stauropigijos brolijos muziejus, Graikų apeigų katalikų teologinės akademijos muziejus, Armėnų arkivyskupijos muziejus, Žydų bendruomenės muziejus. Meno kūrinių ir istorinių vertybių rinkinius kaupė dar keletas muziejinių institucijų, aptariamu laikotarpiu neišvysčiusių platesnės veiklos. Atskirą muziejinių institucijų grupę sudaro privatūs muziejai ir sukaupti asmeniniai vertybių rinkiniai, kurie tik iš dalies buvo prieinami visuomenei. Iš jų paminėtini Dziedušyckių gamtos muziejus, Miončynskių-Dziedušyckių giminės galerija, Leono Pininskio rinkiniai, taip pat muziejinės kolekcijos ir rinkiniai, sukaupti įvairių visuomeninių organizacijų bei mokslo institucijų, tokių kaip Jono Kazimiero universitetas. Muziejinių institucijų skaičiumi ir sukauptomis kolekcijomis analizuojamo laikotarpio Lvivo muziejai neturėjo analogų visose buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse.

 

Paskaitos pranešėjas Jerzy T. Petrus (Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai).

Po paskaitos klausytojai maloniai kviečiami aplankyti parodą.