Tarptautinė paroda „Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“

 

Parodoje eksponuojami gobelenai su Lietuvos simboliu Vyčiu liudija sudėtingą, kupiną paslapčių Abiejų Tautų Respublikos ir didikų giminių istoriją. Jie atskleidžia didikų, sekusių valdovo pavyzdžiu, reprezentacijos užmojus, norą pabrėžti giminės garbingą kilmę ir siekį įtvirtinti savo statusą Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Gobelenai, vieni prabangiausių ir labiausiai vertinamų meno kūrinių, didikams padėjo šį tikslą įgyvendinti. Tikėtina, kad taip mąstė ir herbinių gobelenų seriją (iš viso septynis audinius) XVII a. antroje pusėje užsakęs Lenkijos didysis etmonas ir Krokuvos kaštelionas kunigaikštis Dmitrijus Jurgis Kaributas Višnioveckis (Dymitr Jerzy Korybut Wiśniowiecki, 1631–1682). Svarbiausias audinių, vaizduojančių panoraminius miško peizažus su gyvūnais, akcentas turėjo būti jungtinis herbas, besipuikuojantis gobelenų viršutinio bordiūro centre. Toks herbas 1650–1680 m. naudotas ir užsakovo herbiniame antspaude. 

 

Tai keturių laukų skydas su centre esančiu mažesniu skydu (širdimi). Herbo širdyje yra Vytis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis, rodantis Višnioveckių kilmę iš kadaise Lietuvą valdžiusios Gediminaičių dinastijos – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (valdė 1316–1341) vaikaičio Kaributo Algirdaičio. Pirmame herbo lauke vaizduojamas tėvo Jonušo Višnioveckio (Janusz Wiśniowiecki, 1599–1636) herbas – Kaributas (lenk. Korybut) (kryžius ir pusmėnulis). Antrame lauke – Lelivos (lenk. Leliwa) herbas (žvaigždė ir pusmėnulis), priklausantis motinai Kotrynai Eugenijai Tiškevičiūtei (Katarzyna Eugenia Tyszkiewiczówna, apie 1610–1646). Trečiame – Korčako / Trijų įkirtimų (lenk. Korczak, Wręby) herbas (trys iš viršaus į apačią trumpėjančios juostelės) – priklausė senelei iš tėvo pusės Anai Zahorovskai (Anna Zahorowska). Ketvirtame lauke vaizduojamas Vadvičo (lenk. Wadwicz) herbas (dvi viena greta kitos į priešingas puses plaukiančios žuvys), priklausantis senelei iš motinos pusės Barborai Naruševičiūtei. Jungtinį herbą vainikuoja kunigaikštiška karūna, pabrėžianti Višnioveckių giminės kunigaikštišką statusą.

 

Gobelenai turėjo reprezentacinę paskirtį, rodė jų užsakovo kilmę, politinę ir visuomeninę padėtį, taip pat liudijo jo meninį skonį. Šie herbiniai audiniai, išausti greičiausiai Prancūzijos (Bovė) arba Flandrijos dirbtuvėse iš vilnos ir šilko, priskiriami verdiūrinių gobelenų grupei. Žodis „verdiūra“, kilęs iš senosios prancūzų kalbos žodžio „verdure“, reiškiančio žalumą, puikiai atskleidžia gobelenuose dominuojančias spalvas ir temas: vešlaus miško vaizdai, tankios medžių lapijos, laukiniai gyvūnai ir kitos gamtos panoramos. Šiuose meno kūriniuose ne pasakojamos mitologinės ar religinės istorijos, o perteikiama amžina ir dažnai idealizuota gamtos pasaulio harmonija. 

 

XVII a. – XVIII a. pirmoje pusėje verdiūros buvo itin populiarios – atliko reprezentacinę, dekoratyvinę ir praktinę funkcijas, o niūresniu metų laiku buvo tarsi vaizdas į žiemos sodą ar langas į gamtą. Lietuvos didikai labai vertino verdiūras. Apie tai byloja ir Vilniaus katedros lobynui priklausiusi bei iki šiol išlikusi Lietuvos didžiojo maršalkos kunigaikščio Stanislovo Kazimiero Radvilos (1648–1690) užsakyta verdiūrų serija – šiuose audiniuose gamtos fone vaizduojamos scenos iš romėnų poeto Ovidijaus (43 m. pr. Kr. – 18 m. po Kr.) mitologinės poemos „Metamorfozės“.

 

Po Dmitrijaus Jurgio Kaributo Višnioveckio mirties parodoje matomų gobelenų kolekciją paveldėjo jo žmona Teofilija Liudvika Zaslavskytė-Višnioveckienė (Teofila Ludwika z Zasławskich Wiśniowiecka, 1654–1709). Šios dukteriai iš antros santuokos Marianai Teofilijai Liubomirskytei (Marianna Teofilia Lubomirska, 1693–1729) 1710 m. ištekėjus už kunigaikščio Povilo Karolio Sanguškos (Paweł Karol Sanguszko, 1680–1750), gobelenai kartu su kraičiu atkeliavo į tuo metu svarbiausia Sanguškų rezidencija tapusį Iziaslavą (dab. Ukraina). Gobelenų viršuje besipuikuojantis Vytis puikiai reprezentavo ir Sanguškų, save taip pat kildinusių iš Gediminaičių, herbą. Būtent dėl šios priežasties šie audiniai buvo svarbūs ir Sanguškoms, o kai kurie tyrinėtojai klaidingai juos priskirdavo šiai giminei. 

Nuo XIX a. vidurio gobelenai nuolat keliavo – juos Sanguškos pervežė į naują rezidenciją Slavutoje (dab. Ukraina). Tikėtina, kad XX a. pradžioje audiniai galėjo pabuvoti ir Pidhirciuose (dab. Ukraina). Galiausiai nuo Antrojo pasaulinio karo audrų besitraukiantis Romanas Vladislovas Stanislovas Andrius Sanguška (Roman Władysław Stanisław Andrzej Sanguszko, 1901–1984) juos išgabeno į San Paulą Brazilijoje. 

 

Šešis verdiūrų seriją sudarančius gobelenus Vavelio karališkoji pilis 2022 m. įsigijo iš paskutinio kunigaikščių Sanguškų giminės palikuonio Povilo Sanguškos (Paweł Sanguszko, g. 1973), gyvenančio San Paule. Septintasis šios serijos audinys priklauso San Paulo meno muziejui (Museu de Arte de São Paulo Assis Chateaubriand). Parodoje Valdovų rūmų muziejuje eksponuojami trys geriausios būklės gobelenai iš Vavelio karališkosios pilies rinkinių, likusieji dar laukia restauratorių dėmesio.