Tarptautinė paroda „Simonas Čechavičius. Baroko meistras Pidhirciuose“

 

 

Simonas Čechavičius (Szymon Czechowicz, 1689–1775) – žymiausias Abiejų Tautų Respublikos Baroko epochos tapytojas, pedagogas, išugdęs visą dailininkų kartą. Jaunystėje jį globojo būsimas Lenkijos iždininkas kunigaikštis Pranciškus Maksimilianas Osolinskis (Franciszek Maksymilian Ossoliński, 1676–1756). Šis didikas apie 1710 m. S. Čechavičių išsiuntė mokytis į Italiją, Romą. Čia jaunuoliui didelę įtaką turėjo garsių dailininkų Karlo Maratos (Carlo Maratta, 1625–1713) ir Sebastiano Konkos (Sebastiano Conca, 1680–1764) kūryba. Jį įkvėpė ir ankstesnių Renesanso bei Baroko genijų, tokių kaip Rafaelis (Raffaello Sanzio, 1483–1520) ar Gvidas Renis (Guido Reni, 1575–1642), darbai. Romoje S. Čechavičius tapo žinomu dailininku, pradėjo kurti religinės tematikos paveikslus, ypač šventųjų gyvenimo scenas. Ši tema jo kūryboje išliko aktuali iki pat mirties.

 

Nežinoma, kada S. Čechavičius grįžo iš Italijos, tačiau jau XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje jis dirbo Varšuvoje. Apie 1736–1737 m. pagrindiniais jo globėjais tapo Lietuvos didikai kunigaikščiai Sapiegos, o vėliau šis populiarus ir globėjus dažnai keitęs dailininkas kūrė grafų Tarlų, Branickių, Tiškevičių, kunigaikščių Jablonovskių, Sanguškų ir kt. giminių atstovams, taip pat vyskupams, vienuolijoms. Apie 1747–1749 m. tapytojas užmezgė ryšius su Pidhircių savininku grafu Vaclovu Petru Ževuskiu (Wacław Piotr Rzewuski, 1706–1779), jam sukūrė monumentalų Kryžiaus kelio stočių paveikslų ciklą. XVIII a. šeštojo dešimtmečio pirmoje pusėje S. Čechavičius dirbo Liubline ir Poznanėje, o apie 1758 m. turėjo atvykti į Vilnių. Gaisrų nuniokotoje Lietuvos sostinėje, kur vėlyvojo baroko stiliumi buvo rekonstruojama daug bažnyčių, dailininkas pasižymėjo ypatingu produktyvumu – kūrė paveikslus Šv. Ignaco Lojolos, Šv. Rapolo, Šv. Kazimiero, vizičių, augustinų ir kitų miestų bažnyčioms. Menine kokybe ir estetine raiška iš visų dailininko Vilniuje nutapytų darbų išsiskiria altoriniai paveikslai, skirti Šv. Kotrynos bažnyčiai. Dalis šių paveikslų vėliau tapo įkvėpimo šaltiniu ir jo Pidhirciuose tapytiems darbams. Būtent šie S. Čechavičiaus XVIII a. penktojo–septintojo dešimtmečio kūriniai išsiskiria savo menine verte – juose matoma potėpių dinamika ir spalvų žaismas, sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos.

 

Šioje parodoje, kuri yra tarsi parodos „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“ tęsinys, pristatoma šešiolika dailininko S. Čechavičiaus kūrinių, atspindinčių produktyviausią ir vertingiausią menininko kūrybos laikotarpį, polinkį kurti drobes religine tematika. Visi šie kūriniai priklausė Pidhircių rūmų kolekcijai. Pidhirciuose S. Čechavičius su savo mokiniais dirbo 1762–1767 metais. Čia jis ištapė naująją Šv. Juozapo bažnyčią, sukūrė daug mažesnio formato drobių rūmų interjerui (ypač Vaclovo Petro Ževuskio apartamentams) ir koplyčiai. Pidhirciuose atsirado ir kai kurie S. Čechavičiaus altorinių paveikslų, sukurtų Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčiai, eskizai. Palikęs Pidhircius ir V. P. Ževuskį, dailininkas grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: 1767–1769 m. jis dirbo Polocko jėzuitų vienuolyne, kur sukūrė per keturiasdešimt religinių paveikslų, taip pat tapė Vitebsko jėzuitams. Deja, S. Čechavičiaus kurtas Polocko periodo darbų ciklas sovietmečiu buvo beveik visiškai sunaikintas. XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje meistras grįžo gyventi į Varšuvą, kur dėl garbaus amžiaus tapė jau gana mažai, daugiau dirbo jo mokiniai.

 

 

 

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

BTA draudimas – Vienna Insurance Group  

 

LRT, „Lietuvos rytas“, lrytas.lt, „JCDecaux “, „Legendos “