Paroda „Tarp laiko gijų. Gobelenas „Sabinių pagrobimas“ ir jo restauravimo istorija“

Paroda „Tarp laiko gijų. Gobelenas Sabinių pagrobimas ir jo restauravimo istorija“– tai galimybė Valdovų rūmų muziejaus lankytojams iš arti susipažinti su gobeleno istorija, jo restauravimo etapais ir restauratoriaus profesijos subtilybėmis. Eksponuojamas gobelenas ne tik atskleidžia, kaip laikas veikia meno kūrinius, bet ir kviečia susimąstyti apie restauravimą, kaip nuolatinį balansavimą tarp praeities palikimo išsaugojimo ir jo prasmingo pristatymo šiandienos žiūrovui.

 

XVIII a. viduryje Obiusono karališkojoje manufaktūroje (?) (Prancūzija) sukurtas gobelenas Sabinių pagrobimas yra Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų tekstilės kolekcijos dalis. Muziejui šį kūrinį 2021 m. padovanojo Natanas Levis (Nathan Levi) iš Florencijos (Italija). Gobeleno amžius nustatytas remiantis analize ir istoriniais šaltiniais – jo kompozicija atkartoja žymaus italų Baroko dailininko Lukos Džordano (Luca Giordano, 1634–1705) paveikslo Sabinių pagrobimas, nutapyto 1672–1674 m., siužetą. Kartonas, kuriuo vadovautasi audžiant gobeleną, sukurtas pasinaudojus leidykloje „Firmin Didot“ išleista Firmeno Bovarlė (Firmin Beauvarlet, 1731–1797) graviūra (1762), perteikiančia L. Džordano paveikslo kompoziciją.

 

Centrinėje gobeleno kompozicijos dalyje vaizduojama įnirtinga romėnų ir sabinių kova. Pasak mito, Romos įkūrėjas Romulas pakvietęs kaimynystėje gyvenusius sabinus kartu su žmonomis ir dukromis atvykti į šventę, skirtą dievo Konso garbei. Prasidėjus šventei, romėnai merginas pagrobė. Šeši romėnų kariai vilki lorikas, šalmus, apsiaustus ir sandalus. Sabinų moterys – apsinuoginusios ar lengvai apsirengusios, dėvi stolas ir apsiaustus. Kairėje pusėje ant žolės parversta sabinė, vilkinti ochrine stola, bando atstumti ją griebiantį kariūną. Šalia susiėmusi galvą grumtynes stebi kita sabinė su rusva suknele ir raudonu apsiaustu. Kompozicijos centre pavaizduotas romėnų karys su lorika ir kardu prie juosmens, laikantis iškėlęs į viršų sabinę – šios rankos išskėstos, plaukai ir žalias apsiaustas plaikstosi vėjyje. Dešinėje – kelių figūrų grumtynės. Veiksmas vyksta slėnyje, tolumoje matyti tiltas ir gynybinis bokštas, gobeleno kairiajame, apatiniame kampe – nuvirtusios kolonos fragmentas. Sceną užbaigia kalvotas peizažas ir debesuotas dangus.

 

Kompozicijoje juntama italų Baroko tapybos įtaka, perteikta dekoratyvesne maniera, derančia su XVIII a. prancūzų meninių audinių stiliumi. Figūrų judesiai išraiškingi, jos vaizduojamos įvairiais rakursais, sudėtingomis pozomis. Dinamiškumo pojūtį kuria plastiškos drabužių klostės, ryškios jų spalvos – skirtingų atspalvių raudona, mėlyna, žalia ir ruda. Vis dėlto audiniui trūksta prancūziškajam rokokui būdingo grakštumo ir lengvumo. Gobeleną juosia siauras bordiūras, imituojantis drožinėtą rėmą. Jį sudaro asimetrinis įmantraus piešinio ornamentas, būdingas rokoko stiliaus architektūrai ir taikomajai dekoratyvinei dailei, sukomponuotas iš kriauklių, stilizuotų augalų lapų, skiauterėtų ir jūros bangų keteras primenančių motyvų, besipinantis su gėlių žiedais.

 

Restauravimas – tai daugiapakopis, itin subtilus ir atsakingas procesas, kuriame dera kruopštus mokslinis tyrimas, rankų darbas ir restauratoriaus etinė pozicija, kai siekiama išsaugoti autentišką meno kūrinio audinį bei jame užkoduotą istorinę informaciją. Šis procesas ypač sudėtingas tais atvejais, kai objektas jau yra patyręs pakartotinių intervencijų, neretai palikusių ne tik pėdsakus, bet ir papildomų iššūkių restauratoriui.

 [-]

Gobeleno restauravimo eiga, pristatoma šioje parodoje, yra Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Restauravimo katedros dailės ir interjero restauravimo (tekstilės restauravimo specializacija) magistrantės Bernadetos Rudytės baigiamojo darbo dalis. Restauracija atlikta vadovaujant kūrybinio darbo vadovei lektorei Audronei Petroševičiūtei. Restauruojant gobeleną vadovautasi šiuolaikiniais konservavimo principais – buvo laikomasi minimalių intervencijų, reversiškumo bei objekto autentiškumo išsaugojimo reikalavimų. Šio proceso metu pašalinti netinkami per ankstesnes restauracijas atsiradę sluoksniai, stabilizuoti trapūs originalūs audiniai, atkurti trūkstami fragmentai.

 

Prieš pradedant restauruoti gobeleną Sabinių pagrobimas buvo atlikti išsamūs vaizdiniai ir cheminiai tyrimai, kurie leido tiksliai įvertinti audinio būklę ir ankstesnių intervencijų poveikį. Vaizdinė analizė atskleidė prarastų ataudų ir metmenų vietas, grubius ir netikslius susiuvimus, nederančią įsiūtą juostelę apatiniame bordiūre, taip pat fiksuoti nešvarumai, dulkėtumas ir spalvų nublukimas. Nuardžius pamušalą paaiškėjo, kad gobelenas buvo tvarkytas mažiausiai penkis kartus, naudojant įvairias medžiagas ir metodus. Cheminius tyrimus atlikusi technologė chemikė dr. Laima Grabauskaitė nustatė ankstesnių restauravimų metu naudotas medžiagas. Tai lininiai, vilnoniai ir medvilniniai audiniai, viskozės pluošto audiniai, impregnuoti natūralia derva, ir poliesterio siūlai, naudoti siuvimo mašina atliktiems dygsniams. L. Grabauskaitė identifikavo, kad gobelenas austas šilkiniais ir vilnoniais siūlais, dažytais natūraliais augaliniais dažikliais.

 

Atlikus tyrimus nustatyta, kad viskoziniai lopai, impregnuoti natūralia derva, kontaktuodami su vandeniu brinksta ir kelia grėsmę originaliam audiniui. Dėl šios priežasties plovimas tapo esminiu veiksniu priimant sprendimą juos pašalinti. Be to, jų techninė būklė buvo prasta – netvarkingi prisiuvimai, sluoksniavimas ir siuvimo mašinos dygsniai ne tik iškraipė kompoziciją, bet ir sukėlė papildomų įtampų audinyje. Plovimo tikslas – pašalinti paviršines apnašas ir atkurti audinio pH pusiausvyrą. Šilko ir vilnos pluoštai itin jautrūs rūgštėjimui, kuris spartina struktūrinį irimą. Ankstyviausi restauravimo sluoksniai, kurie buvo vizualiai ir struktūriškai neutralūs, palikti kaip istorinės žymės. Pašalinus netinkamus sluoksnius atsivėrė tikrosios pažaidos – padaugėjo išbyrėjusių ataudų ir metmenų, išryškėjo trūkstami fragmentai.

 

Restauruojant gobeleną Sabinių pagrobimas buvo taikytos dvi skirtingos metodinės strategijos, priklausomai nuo pažeidimų pobūdžio. Tose vietose, kur trūko tiek metmenų, tiek ataudų, trūkstami fragmentai atkurti siuvinėjimo technika, imituojant gobeleno audimą. Naudoti iš anksto išskalbti ir sintetiniais dažikliais nudažyti vilnoniai siūlai. Tam, kad išgautas siūlų atspalvis ir storis kuo labiau atitiktų originalą, siūlai buvo susukti iš trijų–penkių spalvinių gijų. Jie kloti lygiagrečiai metmenų krypčiai ir pridaigstyti prie restauracinio pagrindo – taip atkurtas vaizdinis ritmas, restauruotas vietas aiškiai atskiriant nuo originalo. Vietose, kur buvo prarasti tik ataudai, o metmenys išliko, naudota daigstymo technika – spalviškai priderinus siūlus subtiliai sutvirtinta struktūra, taip išsaugant originalų audinį.

 

 

PARODOS ORGANIZATORIAI:

 

PARODOS TEKSTŲ AUTORĖS

Bernadeta Rudytė, prof. dr. Ieva Jedzinskaitė-Kuizinienė

 

PARODOS KOORDINATORĖ

dr. Živilė Mikailienė

 

REDAKTORĖ

Monika Grigūnienė

 

VERTĖJA Į ANGLŲ KALBĄ

Albina Strunga

 

GOBELENĄ RESTAURAVO

Bernadeta Rudytė

 

RESTAURAVIMO DARBO VADOVĖ

Audronė Petroševičiūtė

 

RESTAURAVIMO IR TYRIMŲ PARTNERIAI

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro tekstilės restauravimo dirbtuvės, dr. Laima Grabauskaitė