Publikuota 20250902
1633 m. Lenkijos didysis etmonas ir Krokuvos kaštelionas, vienas garsiausių lenkų karvedžių ir turtingiausių didikų Stanislovas Konecpolskis (Stanisław Koniecpolski, apie 1594–1646) įsigijo Pidhircių dvarą ir 1634 m. ėmė statyti vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo Baroko bruožų turinčią įtvirtintų rūmų (palazzo in fortezza) tipo rezidenciją. Jai S. Konecpolskis skyrė daug dėmesio ir negailėjo lėšų – kompleksą suprojektuoti pakviesti garsūs architektai ir inžinieriai: venecijietis Andrėja del Akva (Andrea del Aqua, 1584–1656), prancūzas Gijomas Levaseras de Boplanas (Guillaume Levasseur de Beauplan, apie 1600–1673?).
Parinkta ir Toskaną primenanti ypatinga vieta ant skardžio, skiriančio Haličo lygumas nuo kalvotos Podolės aukštumos. Gynybiniai rezidencijos ypatumai leido gintis nuo totorių puldinėjimų, kurie XVII a. dar buvo dažni. Įtvirtinti rūmai buvo priemonė pabrėžti ir giminės įtaką valstybės politikai bei karybai, ir šeimos galią bei aukštą statusą.
Žinoma, kad iki 1640 m. prie rezidencijos buvo užveisti sodai, terasomis užsodinti parkai ir alėjos, įrengti fontanai, grotos. Statybos aktyviausiai vyko iki 1641 m., daug dėmesio skirta eksterjero ir interjero dekorui. Rūmai tapo kompaktiškos bastiono tipo tvirtovės dominante. Jų viduje įrengti prabangūs apartamentai. Pirmame rūmų aukšte įkurta virtuvė, kepykla, iždas ir pan. Antrame ir trečiame aukštuose, pastato šiaurės vakarų korpuse, buvo įrengti reprezentaciniai kambariai, šiaurės rytų korpuse – valgomasis, menė, o centrinėje rūmų dalyje – miegamieji, kabinetai ir koplyčia. Itin puošnūs rezidencijos viduje išlikę marmuriniai portalai, židiniai. Rūmų vidaus puošybos darbai užtruko gerokai ilgiau. Apie 1643–1645 m. dekoruota koplyčia. Jos ir gipso lipdinių projektą veikiausiai parengė Džovanis Batista Falkonis (Giovanni Battista Falconi, apie 1600–1660) ar jo dirbtuvėje kūrę menininkai.
Planuojant rūmų vidaus dekorą galėjo dalyvauti Vazų į Abiejų Tautų Respubliką pakviestas žymus italų skulptorius bei architektas Kostantė Tenkala (Constante Tencalla, apie 1590–1646), dirbęs ir prie Šv. Petro bazilikos Vatikane dekoro, statęs Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią, prisidėjęs prie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje rekonstrukcijos, taip pat kiti italų kilmės meistrai. Po S. Konecpolskio mirties rūmus paveldėjo jo sūnus, Sandomiero vaivada Aleksandras (1620–1659), o vėliau anūkas, Podolės vaivada ir Krokuvos kaštelionas Stanislovas (po 1643–1682).
Tarptautinė paroda „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“, kurioje pristatomas ir Stanislovo Konecpolskio portretas, veikia iki 2025 m. rugsėjo 28 dienos. Su šia paroda Lietuvos visuomenei ir sostinės Vilniaus svečiams pristatomas Ukrainos paveldo europinis deimantas. Tai geografiškai nutolęs, bet ypač reikšmingas bendras Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos kultūros objektas – Pidhircių rezidencija ir jos istorinių kolekcijų lobiai. Šiandien jie pasklidę ir saugomi net keliuose Ukrainos bei Lenkijos muziejuose. Maloniai kviečiame aplankyti į Lietuvą atvežtus išskirtinius eksponatus!
