Publikuota 20250402
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai džiaugiasi ir nuoširdžiai sveikina Jo Magnificenciją Vilniaus universiteto rektorių, profesorių dr. Rimvydą Petrauską inauguracijos antrajai kadencijai proga. Linkime daug sėkmės mokslo ir studijų plėtros, jaunuomenės ugdymo, visuomenės atsparumo stiprinimo, kultūros ir paveldo puoselėjimo, tarpinstitucinio bendradarbiavimo bei kitose, Lietuvai svarbiose srityse.
Prof. Rimvydas Petrauskas yra ilgametis Valdovų rūmų muziejaus bičiulis, aktyvus daugelio bendrų mokslinių ir kultūrinių projektų dalyvis, muziejaus Tarybos narys. 87-asis Vilniaus universiteto rektorius R. Petrauskas yra žymus lietuvių istorikas, istorinės atminties ir paveldo tyrinėtojas.
Sveikindami Jo Magnificenciją Rektorių, Valdovų rūmų muziejaus Kolegą ir Bičiulį, prisidedame prie Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje naujai atrastų, identifikuotų ir prof. Rimvydo Petrausko inauguracijos proga Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje parodytų pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos XVI a. antros pusės iškilmingos akademinės aprangos elementų paslaptingos istorijos vingių atskleidimo. Daugelį mįslių jau įminė Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus dailės akademijos darbuotoja doc. dr. Miglė Lebednykaitė, identifikavusi aprangos elementus skirtinguose muziejuose ir atsakiusi į daugelį aktualių istorijos klausimų, įveikusi tam tikras mitologines pinkles.
Tačiau viena iš iki galo neatskleistų rektoriaus P. Skargos iškilmingos akademinės aprangos – togos, pelerinos ir bireto – istorijos paslapčių yra tai, kada, kokiomis aplinkybėmis ir kieno rūpesčiu šie prabangūs rūbai, kurie tam tikra prasme gali būti lyginami su valdovų karūnaciniais apdarais, kuriais nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pradžios iškilmių proga puošėsi bene visi Vilniaus universiteto rektoriai, atsidūrė Vilniaus katedroje.
Šią mįslę leidžia įminti vienas dokumentas, saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Vilniaus katedros kapitulos fonde. Tai Vilniaus katedros kapitulos prelato kantoriaus ir dvasinės kolegijos asesoriaus Antano Fialkovskio 1844 m. lapkričio 28 d. greičiausiai Vilniuje rašytas laiškas tos pačios kapitulos garbės kanauninkui ir pakustodžiui Jokūbui Karolevičiui (LMAVB, RS, f. 43, b. 19742). Prelatas A. Fialkovskis laiške informuoja, kad jis į Vilniaus katedros lobyną perduoda Vilniaus universiteto rektoriaus P. Skargos togą ir biretą, prašydamas saugoti šias relikvijas „kaip krašto istorijos atminties ženklus“ (ši informacija su nuoroda pirmą kartą buvo paskelbta leidinyje „Vilniaus katedros lobynas. Albumas“, sud. R. Budrys, V. Dolinskas, Vilnius, 2002, p. 329).
Taigi, iškilmingi pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus P. Skargos akademiniai rūbai, tapę pereinamaisiais Vilniaus universiteto rektorių iškilmių apdarais, nuo 1844 m. buvo saugomi Vilniaus katedros lobyne kartu su kitomis didžiausiomis istorinėmis ir meninėmis vertybėmis, priminusiomis sunaikintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą ir apsaugotomis nuo Rusijos imperijos grobstymų bei naikinimų.
Į Vilniaus katedrą ir jos lobyną XIX a. po sukilimų ir okupantų represijų pateko daug bažnytinių vertybių ir kitų istorinių relikvijų, perkeltų iš maskolių uždarytų ir užgrobtų katalikų bei unitų šventovių, vienuolynų. Vilniaus katedra ir jos lobynas tapo tautos istorinei atminčiai svarbių relikvijų saugojimo vieta. Tikėta, kad okupacinė valdžia nesiryš uždaryti Vilniaus katedrą.
Tai, kad P. Skargos toga ir biretas atsidūrė tuomečio Vilniaus katedros kapitulos kanauninko A. Fialkovskio žinioje, nestebina. A. Fialkovskis (Antoni Fijałkowski, 1797–1883) gimė unitų kunigo šeimoje, vėliau tapo Romos kataliku, baigė Vilniaus kunigų seminariją, tapo teologijos ir teisės daktaru, profesoriumi. Dėstė tiek seminarijoje, tiek Vilniaus dvasinėje akademijoje. Vilniaus dvasinė akademija buvo įkurta 1832 m., kai po sukilimo numalšinimo maskoliai brutaliai uždarė Vilniaus universitetą. Dvasinė akademija tam tikra prasme perėmė ir tęsė Vilniaus universiteto tradiciją. Akivaizdu, jog akademijai atiteko ir buvusio universiteto regalijos, relikvijos, kitas turtas. Kan. prof. A. Fialkovskis 1839–1842 m. buvo Vilniaus dvasinės akademijos antrasis rektorius, kuris, tikėtina, galėjo naudotis arba bent jau saugoti P. Skargos togą ir biretą.
1842 m. Rusijos okupacinė valdžia nutarė Vilniaus dvasinę akademiją iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės perkelti į imperijos sostinę Sankt Peterburgą. Kan. prof. A. Fialkovskis liko Vilniuje ir, matyt, nenorėjo, kad Vilniaus universiteto pirmojo rektoriaus P. Skargos iškilmingi rūbai iškeliautų iš Lietuvos. Galbūt dėl akademijos perkėlimo ar kitų rūpesčių 1842 m. prof. A. Fialkovskio sveikata buvo sušlubavusi ir Vilniaus katedros kapitula leido savo kanauninkui išvykti gydytis į užsienį. Vėliausiai 1844 m. rugsėjį kan. prof. A. Fialkovskis jau buvo sugrįžęs į Vilnių.
1844 m. iš Vilniaus į Sankt Peterburgą perkeltai Vilniaus dvasinei akademijai buvo suteiktas imperatoriškosios akademijos titulas. O į Vilnių grįžęs kan. prof. A. Fialkovskis tų pačių metų lapkričio pabaigoje į Vilniaus katedros lobyną perdavė saugoti Vilniaus universiteto regalijas – pirmojo rektoriaus P. Skargos togą ir biretą.
1846 m. kan. prof. A. Fialkovskis trumpam buvo paskirtas Vilniaus vyskupijos administratoriumi (kapituliniu vikaru), o 1852 m. tapo Vilniaus katedros kapitulos prelatu kantoriumi. Vėliau jis buvo Mogiliavo arkivyskupijos metropolijos administratoriumi, Podolės Kameneco vyskupu, o galop tapo visos Rusijos imperijos Katalikų bažnyčios vadovu – Mogiliavo arkivyskupu metropolitu (1872–1883).
Taigi, arkivyskupo prof. A. Fialkovskio asmenybė ir veikla akivaizdžiai nusipelno atidesnio tyrinėtojų dėmesio. Šiuokart dar verta atkreipti dėmesį į jo suformuluotą intenciją, kodėl jis 1844 m. į saugią vietą – Vilniaus katedros lobyną – perduoda Vilniaus universiteto pirmojo rektoriaus togą ir biretą. Prof. A. Fialkovskiui buvo labai svarbu, kad šie daugelyje istorinių įvykių dalyvavę ir didelę simbolinę prasmę turintys rūbai būtų išsaugoti ateičiai. Taigi, prof. A. Fialkovskis mąstė ir veikė istorinės atminties saugojimo svarbos kategorijomis, turėdamas galvoje Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo sunaikinimo, Rusijos okupacijos, represijų ir naikinimų grėsmes.
Įdomu, kad P. Skargos toga ir biretas yra ne vieninteliai istorinei atminčiai bei Bažnyčios tradicijai svarbūs reliktai, išsaugoti prof. A. Fialkovskio rūpesčiu. 1859 m. į Vilniaus katedrą jos kapitulos prelato prof. A. Fialkovskio, tuo metu įšventinto vyskupu ir besirūpinusio Podolės Kameneco bei Lucko diecezijomis, pastangomis taip pat buvo perduotas Senųjų Trakų benediktinų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu Jėzumi paveikslas. Šį paveikslą, 1845 m. caro administracijai uždarius Senųjų Trakų benediktinų vienuolyną, vienuoliai išvežė į Nesvyžių. Paveikslo kilmės istorija tradiciškai buvo siejama su Bizantijos imperatoriumi Manuilu II Paleologu, esą, jis paveikslą dovanojo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui jo krikšto proga. Todėl prof. A. Fialkovskis manė, jog toks paveikslas privalo papuošti Vilniaus katedroje grafo Eustachijaus Tiškevičiaus pastangomis 1853 m. atkurtą paminklą Vytautui.
Tokie arkivyskupo prof. A. Fialkovskio, grafo E. Tiškevičiaus veiksmai buvo itin aktualūs nelaisvės laikais, ir tokių patriotinių poelgių, susijusių su Vilniaus katedra XIX a., buvo kur kas daugiau. Vilniaus vyskupas Andrius Benediktas Klongevičius į tolimiausius buvusios Abiejų Tautų Respublikos kraštus siuntė šv. Kazimiero relikvijas, kurios turėjo simbolizuoti ir palaikyti dvasinę šio regiono vienybę. Kitas Vilniaus vyskupas, vėliau tapęs Mogiliavo arkivyskupu metropolitu, Vaclovas Kazimieras Žilinskis (jo įpėdiniu arkivyskupo soste buvo A. Fialkovskis), ne tik dovanojo Vilniaus katedrai daug įvairių vertybių, bet 1864 m. traukiniu iš Sankt Peterburgo sugrąžino Vilniaus vyskupų portretų galeriją. Ji išsaugota iki šių dienų.
Šiuo istoriniu prisiminimu apie naujai atrastų pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus Petro Skargos iškilmingų akademinių rūbų istorijos epizodą ir simbolinę paveldo prasmę dar kartą sveikiname Lietuvos istoriką, Jo Magnificenciją Vilniaus universiteto rektorių, profesorių Rimvydą Petrauską jo inauguracijos proga.
Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas dr. Vydas Dolinskas
