Publikuota 20250318
XVI a. valdovė Bona Sforca turėjo nemažai titulų – Lietuvos didžiosios kunigaikštienės, Lenkijos karalienės, Bario ir Rosano kunigaikštytės. Bona buvo aktyvi politinio gyvenimo dalyvė ne tik Lietuvoje ar Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Tai viena žinomiausių, labiausiai legendomis apipintų Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovių. Atvykdama iš tolimų Italijos žemių, ji atsivežė ne tik nemažą kraitį ir gausią palydą, bet ir Renesanso dvasią, kuri išplito visoje didelėje jos valdomoje valstybėje.
Ištekėjusi už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506–1548), Bona Sforca 1517 m. gruodį paliko Italiją ir po penkių mėnesių kelionės, 1518 m. balandį, atvyko į Krokuvą. Tuo metu ji buvo dvidešimt trejų, jauna ir graži, stipraus charakterio, pasirengusi tapti įtakinga valdove. Šito savo sumania diplomatine veikla ir siekė jos motina Izabelė Aragonietė (Isabella d’Aragona). Į Barį, kurį vėliau paveldėjo iš motinos, Bona sugrįžo 1556-aisiais, tai yra po maždaug keturiasdešimties metų, praleistų Šiaurės Rytų Europoje, taip besiskiriančioje nuo jos gimtosios Italijos. Per ilgus svetur praleistus metus Bona tapo valdove, kuri ne tik galėjo patarti Žygimantui Senajam, gebėjo užmegzti diplomatinius ryšius su kaimyninėmis valstybėmis, bet ir darė didžiulę įtaką krašto politinei, administracinei bei kultūrinei veiklai, o jos rūmuose nuolat viešėję ar laikinai dirbę menininkai ir kiti dvariškiai iš Italijos paliko itin ryškų pėdsaką mūsų kultūriniame gyvenime.
Ši išskirtinė asmenybė, garsėjusi kaip emocinga, valdinga asmenybė, pasak istorikų, Lietuvos ir Lenkijos valdovių galerijoje išsiskiria išsilavinimu ir intelektu, pasižymėjusi kaip sumani politikė ir įžvalgi diplomatė, valstybės valdymo ir ūkio reformatorė, naujų valdovo dvaro tradicijų propaguotoja, kasdienio gyvenimo ir virtuvės kultūros permainų iniciatorė. Tai moteris, tapusi viena stambiausių XVI a. pirmosios pusės žemvaldžių, kovojusi dėl Jogailaičių dinastijos gerovės, stipriai paveikusi Renesanso kultūros sklaidą Lietuvoje. Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip jauna italė sugebėjo taip sėkmingai įsilieti į valstybės reikalus ir įgyti tiek galios.
Pirmiausia, Bonos Sforcos atvykimas į Lietuvą su itališku dvaru pakeitė valdovo ir didikų mitybos įpročius bei valgymo kultūrą. Iš Italijos atsivežusi įvairių daržovių ir vaisių sėklų, ji praturtino valdovo dvaro mitybos racioną porais, baltais miltais, petražolėmis, šparagais, graikiniais riešutais, vynuogėmis, slyvomis, kitomis daržovėmis ir vaisiais. Ant Valdovų rūmų stalo būdavo ir žemuogių, aviečių. Be to, manoma, kad dvidantę šakutę į Lietuvą atvežė taip pat Bona Sforca.
2021 m. Valdovų rūmų Renesansiniame sodelyje atidengtas bareljefas Bonai Sforcai (skulptorius Jonas Gencevičius). Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca XVI a. užsakė perstatyti Vilniaus rūmus, o šalia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje buvo užveistas sodas. Jame pasodinti iš Italijos atvežti augalai, jos mėgstamos gėlės, prieskoniai. Dideliuose vazonuose vasarą atokaitoje augo lepūs mirtinių šeimos augalai. Sodelį galima aplankyti ir dabar! Visuomenei atviras renesansinio stiliaus sodas primena senąjį slaptąjį sodą (giardino segreto), kuris buvo skirtas poilsiui, privatiems pokalbiams ir apmąstymams. „Arti pilies yra puikus sodas, suplanuotas ir užlaikomas kaip itališko stiliaus“, – taip apie sodą prieš XVII a. vidurio negandas rašė Vilniuje lankęsis brolis pranciškonas Antonijus.
Valdovų rūmų muziejuje galima susipažinti su Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rezidencijos teritorijoje archeologų surastu kokliu, kuriame vaizduojamas Bonos Sforcos herbas – žaltys, ryjantis vaiką. Archeologijos ekspozicijoje (I maršrute) yra archeologų rastų sėklų, kauliukų, iš kurių išaugusios daržovės ir vaisiai būdavo tiekiami ant valdovų stalo. Čia pat eksponuojami ir Renesanso stalo įrankiai. To meto didikai puošdavosi aksomu ir šilku – surastos tų laikų audinių skiautės yra ekspozicijoje.
II muziejaus maršrute „Atkurti istoriniai interjerai“ esančiame Valdovės kabinete yra grafikos darbas, vaizduojantis Boną Sforcą. Šiame maršrute galima rasti ir kitų valdovės atvaizdų. Lobyne saugomi restauruoti Renesanso epochos, Bonos Sforcos aplinkai galėję priklausyti juvelyriniai dirbiniai – perlai, gagato, jaspio, koralo karoliukai, auksinė grandinėlė, dekoratyvinė drabužio detalė iš aukso.
Kovas – tarptautinis moterų istorijoje mėnuo. Džiaukimės ir didžiuokimės, kad Lietuvos istorija turėjo, turi ir turės tokių stiprių moterų!
