Publikuota 20250320
Valdovų rūmų muziejaus bendruomenė nuoširdžiai sveikina bičiulį, rėmėją, žymų Lietuvos paveldo puoselėtoją profesorių dr. Joną Rimantą Glemžą 90 metų jubiliejaus proga ir linki kūrybinės ugnelės bei stiprios sveikatos!
Profesorius dr. J. R. Glemža nuo archeologijos ir istorijos tyrimų pradžios aktyviai rėmė Valdovų rūmų atkūrimo idėją. Jo administracinė patirtis ir autoritetas tarptautinėse paminklų apsaugos institucijose padėjo parengti daug svarbių teisės dokumentų, įveikti daug biurokratinių kliūčių. Jis buvo aktyvus Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos, kuriai vadovavo Prezidentas Algirdas Brazauskas, narys.
J. R. Glemžos 1964–2014 m. publikacijų ir veiklos bibliografija
Įkūrus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, J. R. Glemža tapo vienu ištikimiausių muziejaus bičiulių, daugelio renginių ir įvairių projektų dalyviu. Vertindamas kolegišką bendradarbiavimą, 2015 m. muziejus išleido solidžią prof. J. R. Glemžos 1964–2014 m. publikacijų ir veiklos bibliografiją.
Šioje bibliografijos rodyklėje suregistruoti vieno žymiausių Lietuvos paminklosaugininkų, architekto, buvusio Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) viceprezidento, ilgamečio Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, humanitarinių mokslų daktaro J. R. Glemžos per penkiasdešimt metų paskelbti darbai: knygos, straipsniai periodiniuose leidiniuose bei mokslinės publikacijos, pranešimai, interviu, recenzijos, pasisakymai spaudoje, recenzuoti ir redaguoti darbai (tarp jų ir disertacijos, magistro darbai), svarbiausi įgyvendinti kūrybiniai darbai. Skelbiama literatūra apie J. R. Glemžą ir jo mokslinius darbus.
Jonas Rimantas Glemža – Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojas
J. R. Glemžą architektas-restauratorius Romanas Jaloveckis apibūdina kaip ilgametį skirtingų laikotarpių Lietuvos kultūros paveldo apsaugos ir paveldotvarkos organizatorių bei vadovą. Jis daug nuveikė įteisinant kultūros paveldo (paminklų) sąrašus, priimant paveldosaugos įstatymus, plėtojant Lietuvos paminklų tyrimo, konservavimo ir restauravimo institucijas.
Profesorius yra žinomas paveldosaugos specialistų ir restauratorių ugdytojas. Būdamas plataus akiračio specialistas, dalyvavo teritorijų planavimo procese, pateikė su paveldosauga susijusių Lietuvos teritorijų bendrųjų planų sprendinių.
1935 m. kovo 20 d. Kaune mokytojos ir spaustuvininko šeimoje gimęs J. R. Glemža mokėsi Kauno 8-ojoje (dab. „Saulės“) gimnazijoje, Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikume. Būsimojo paveldosaugininko šeima neišvengė sovietų represijų: 1949 m. jo tėvas, Valstybinės pedagoginės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius, buvo suimtas ir nuteistas 10 metų tremties už veiklą Lietuvos Nikolajaus Rericho draugijoje.
Nuo 1953 m. J. R. Glemža studijavo architektūrą Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete. 1958 m. rudenį, dar studijuodamas šeštame kurse, pradėjo dirbti ketvirtuoju darbuotoju Valstybinio architektūros ir statybos komiteto Architektūros paminklų apsaugos inspekcijoje. Nuo to laiko J. R. Glemža savo gyvenimą susiejo su paveldosauga.
Nuopelnai siekiant išsaugoti Lietuvos istoriją sovietmečiu
Per pirmus darbo Architektūros paminklų apsaugos inspekcijoje metus apsilankė visuose rajonuose, sudarė paminklų apsaugos sutartis su paminklų naudotojais, taip pat su bažnyčiomis. 1960 m., minint pirmąjį Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės dešimtmetį, tik atstačius Trakų Salos pilies rūmus, užgriuvo rūsti Maskvos kritika. Buvo atleistas tuometis Architektūros paminklų apsaugos inspekcijos vadovas Antanas Pilypaitis, vėliau – ir Valstybinio architektūros ir statybos komiteto pirmininkas Stasys Vabalevičius, kasmet (tai vyko trejus metus iš eilės) perpus mažinamos lėšos paveldosaugai.
J. R. Glemžos rūpesčiu Vyriausybės nutarimu Architektūros paminklų apsaugos inspekcija ir Specialioji mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė (SMRGD) perėjo į Kultūros ministerijos sistemą. Suvienijus visą to meto kultūros paminklų apsaugą, įsteigta Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba, jos vadovu paskirtas J. R. Glemža.
Dar 1961 m. J. R. Glemžai pavyko pradėti kultūros paminklų sąrašų įteisinimą. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje to meto Vyriausybė patvirtino Respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą, jame buvo 196 paminklai. Nuo 1963 iki 1979 m. J. R. Glemža buvo Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos vadovas, vėliau, iki 1986 m., – kultūros ministro pavaduotojas, atsakingas už paminklų apsaugą, muziejus, kultūros objektų kapitalinę statybą, remontą ir finansavimą. Eidamas šias pareigas pirmenybę teikė paveldosaugos, paveldotvarkos ir muziejų raidos sritims.
Būtent J. R. Glemžos dėka Vilniaus senamiestis buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šis žmogus paveldosaugos srityje dirba jau 66 metus. Iš jų 22 metai paskirti paveldosaugos studijų sistemos Vilniuje kūrimui, indėlis rengiant paveldosaugos specialistus.
Urbanistikos paminklams – papildoma apsauga, skatintas atkūrimas
Būtent J. R. Glemža skatino restauruoti ir atkurti Trakų Salos pilį kaip Viduramžių gynybinį ansamblį, rėmė Biržų pilies rūmų atstatymą – su prof. Juozu Jurginiu Stokholmo karo istorijos archyve (Švedija) rado vertingų su Biržų pilimi susijusių dokumentų, tai padėjo atgimti Biržų piliai. Taip pat pateikė Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo teorinę ir metodinę atstatymo koncepciją, rūpinosi Tolminkiemio bažnyčios restauravimu – tam rado lėšų iš turimų Lietuvos paveldotvarkos resursų. Dalyvavo steigiant Kristijono Donelaičio memorialinį muziejų Tolminkiemyje, Karaliaučiaus srityje.
Atskira J. R. Glemžos globos sritis – urbanistikos paminklai, tarp jų vertingiausi istoriniai senamiesčiai. Iš pradžių buvo rengiami senamiesčių rekonstrukcijos projektai. Vilniaus Senamiesčio rekonstrukcijos projektas parengtas 1958-aisiais, Vyriausybė jį patvirtino 1959 metais. Lietuvoje pradėti saugoti istoriniai miestai – parengti analogiški Kauno, Klaipėdos, Kėdainių ir Trakų senamiesčių rekonstrukcijos projektai. Vėliau buvo rengiami vadinamieji senamiesčių regeneravimo projektai (antros kartos).
Rūpestis muziejų raida, veikla ICOMOS organizacijoje
Bendromis J. R. Glemžos, jo kolegų ir Prano Gudyno pastangomis Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje pavyko įkurti Muziejinių vertybių konservavimo-restauravimo centrą. Taip pat įkurtas Lietuvos liaudies buities muziejus (dab. Lietuvos etnografijos muziejus) Rumšiškėse.
Nuo 1969 m. J. R. Glemža dalyvauja ICOMOS tarptautinėse konferencijose, skaito pranešimus. 1978 m. pagal Helsinkio pakto įgyvendinimo programą gavo UNESCO stažuotę į Didžiąją Britaniją, tyrinėjo istorinių kvartalų išsaugojimą. Ši stažuotė išplėtė jo akiratį, leido įsigilinti į Didžiosios Britanijos paminklų apsaugą. 1981 m. jis Romoje išrinktas ICOMOS viceprezidentu, 1994 m. – Dresdene, 1987 m. – Vašingtone. Per tris viceprezidento kadencijas dalyvavo rengiant Tarptautinę istorinių miestų apsaugos chartiją (priimta 1987 m. Vašingtone), įteisinant Tarptautinę paminklų apsaugos dieną (1982), rūpinosi vengriško paveldo išsaugojimu Rumunijoje. Dalyvavo svarstant UNESCO gautus pasiūlymus įrašyti paveldo objektus į Pasaulio paveldo sąrašą. Ši veikla paskatino inicijuoti ir 1989 m. parengti reikiamą Vilniaus Senamiesčio dokumentaciją, kad jis būtų įtrauktas į šį sąrašą. 1996 m. paskirtas UNESCO ir ICOMOS ekspertu dėl Lenkijos Torunės istorinio miesto įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą.
2002 m. už aktyvią veiklą tarptautinės paveldosaugos srityje apdovanotas ICOMOS Lenkijos komiteto tarptautine prof. Jano Zachvatovičiaus (Jan Zachwatowicz) premija. 2008 m. ICOMOS XVI Generalinė Asamblėja (Kvebeke) suteikė ICOMOS garbės nario vardą. 2012 m. Torunės miestas įteikė miesto Garbės medalį.
1986 m. J. R. Glemža atleistas iš Kultūros ministerijos už to meto Vyriausybės vicepremjero nurodymų, prieštaraujančių paveldosaugos principams, nevykdymą: už Orvydų sodybos Salantuose išsaugojimą (atleistas iš Liaudies meno draugijos pirmininko pareigų), naujos klebonijos statybą Kernavėje, per daug griežtus reikalavimus, taikomus statybos ir rekonstrukcijos darbams Vilniaus Senamiestyje, ir kt.
Laisvė saugoti ir atkurti
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, globojant J. R. Glemžai, baigtas rengti Vilniaus Senamiesčio III regeneravimo projektas (vadovas Augis Gučas). Remdamas Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos tyrimus, entuziastingai įsijungė į rūmų atkūrimo idėjų svarstymą. 1994 m. pritarė idėjai atkurti Vilniaus Žemutinės pilies rūmus, remiantis ikonografine medžiaga ir kompleksinių tyrimų duomenimis.
Dar 1989 m., Vyriausybei pritarus, sudaryta 25 specialistų visuomeninė darbo grupė, ji turėjo parengti paveldosaugos pertvarkos siūlymus. Šios grupės nariai savo vadovu išsirinko J. R. Glemžą. 1990 m. pateiktas naujas optimalus paveldosaugos valdymo modelis iš siūlytų septynių variantų. 1994 m. J. R. Glemža pasiūlytas Paminklotvarkos departamento vadovu.
Kad studentus pasiektų kokybiškas paveldo išsaugojimo ugdymas
1997 m. J. R. Glemža Vilniaus dailės akademijoje (VDA), kurioje nuo 1983 m. ėjo docento-antraeilininko pareigas, pradėjo dirbti pedagoginį darbą. Jau nuo 1972 m. J. R. Glemža skaitė paminklosaugos pagrindų paskaitas architektūros studentams to meto Vilniaus dailės institute, vėliau – architektams-restauratoriams, dėstė paminklotvarką, istorinių interjerų elementus ir jų restauravimą.
Remiamam VDA rektoriaus prof. Arvydo Šaltenio, per kelerius metus J. R. Glemžai pavyko parengti paveldo restauravimo studijų programas: iš pradžių – bakalaurams, vėliau – magistrams. Studentai rengti restauruoti architektūros, molbertinės ir sienų tapybos bei skulptūros paveldą. 1999 m. įkurta VDA Paminklotvarkos katedra, J. R. Glemža tapo jos pirmuoju vedėju.
2007 m. VDA senatas J. R. Glemžai patvirtino pedagoginį profesoriaus vardą. Jis kviestas dėstyti paminklosaugos dalykų į Vytauto Didžiojo universitetą, Kauno technologijos universitetą, vėliau – Vilniaus universitetą. Be to, buvo bakalauro ir magistro darbų, susijusių su paveldu ir turizmu, gynimo komisijos pirmininkas Europos humanitariniame universitete Vilniuje.
2003 m. paveldosaugos visuomeninės organizacijos J. R. Glemžą išrinko Valstybinės paveldosaugos komisijos nariu, o ši jį išsirinko Komisijos pirmininku. Seimui patvirtinus, pirmininko pareigas jis ėjo tris kadencijas, iki 2009 m., vėliau dar dvejus metus buvo Komisijos narys. Komisijai pavyko sustabdyti Antakalnio Sapiegų rūmų privatizavimą.
Jis vadovavo bendrai Komisijos, Kultūros ministerijos, Departamento, Architektų sąjungos ir ICOMOS darbo grupei, kuri 2004 m. rengė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pakeitimų projektą, 2011 m. šis projektas buvo įregistruotas Seime ir 2012 m. priimtas.
J. R. Glemža daug dėmesio skyrė paveldosaugos moksliniams straipsniams (publikuoti Lietuvoje bei užsienyje) ir paveldo sklaidai. 2002 m. išleistas vadovėlis-monografija „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas“. J. R. Glemža – ilgametis anksčiau leistų mokslinių straipsnių rinkinių „Muziejai ir paminklai“ bei „Architektūros paminklai“ redakcinių kolegijų narys.
J. R. Glemža yra VDA ir Vilniaus universiteto profesorius, ilgametis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos narys, aktyvus visuomenininkas: ICOMOS, Lietuvos restauratorių, Lietuvos architektų sąjungų narys, ilgametis Lietuvos kultūros kongreso tarybos narys ir steigėjas, Nikolajaus Rericho draugijos narys. Daug jėgų atiduoda skatindamas kultūrinį turizmą, apimantį paveldą, kultūros objektus ir renginius.
2020 m. sausį architektūrinio paveldo puoselėtojui, architektui ir paveldosaugininkui prof. dr. Jonui Rimantui Glemžai įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už nuopelnus Vilniaus architektūriniam paveldui.
