Lenkų režisieriaus filme – Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos laisvės dvasią nulėmusi istorija

 

Kovo 17 d. Valdovų rūmų muziejuje pristatoma lenkų dokumentinio filmo „Stichija“ (rež. Cyprian Demianiuk, scenarijaus aut. Piotr Kornobis) premjera. Tai Lenkijos televizijos TVP, bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, kurtas filmas.

Dokumentiniame pasakojime Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos Romantizmo epochos kūrėjų darbais atskleidžiamas šios Europos dalies XIX a. istorijos unikalumas. Pažindami bendruosius Romantizmo bruožus – domėjimąsi gimtinės gamta, tradicijomis ir liaudies dainomis – išvystame ir specifinę, tik tris tautas vienijančią giją – bendrą praeitį.

Nostalgija prarastam politiniam būviui ir maišto dvasia, pasipriešinimas agresoriui – filme atskleidžiama Vidurio Rytų Europos regione susiformavusi savita Romantizmo filosofija. Filmo autoriai atsigręžia į XIX a. pabaigą ir, pasitelkdami lenkų, lietuvių bei ukrainiečių tautinio atgimimo istoriją, lukštena, kaip šalys subrendo iki nepriklausomų, modernių, tautiniu pagrindu atkurtų valstybių.

 

Horizonte – dramatiškas ir atpažįstamas kraštovaizdis

Unikaliais sunaikintos Abiejų Tautų Respublikos kraštovaizdžiais ir trijų jos tautų – lenkų, lietuvių ir ukrainiečių – dainomis iliustruotas pasakojimas – tai bandymas suprasti mūsų protėvius, stovinčius ties modernybės slenksčiu. Modernybės, kuri Vidurio Rytų Europos gyventojams reiškė politinę nepriklausomybę.

Filme rodomais vaizdais savaip atkartojamos lenkų, lietuvių ir ukrainiečių kalbinės struktūros – kiekviena jų formuoja skirtingą pasaulėvaizdį, laiko ir erdvės suvokimą, o vietovardžių ir aplinkos reiškinių pavadinimų visuma palaipsniui kuria savą, artimą emocinį kraštovaizdį. Kaip teigia vienas iš filmo dalyvių, lenkų kalbininkas profesorius Jerzy Bralczykas, neatsitiktinai slavams žodis „jūra“ reiškia ribą, už kurios plyti tik jūra, o skandinavams tai kelias ir naujų atradimų galimybė.

 

Romantikas – kalbos tyrinėtojas ir atradėjas

 

XIX a. pabaigoje kultūrai ir literatūrai susitelkus į etninę savimonę, Vidurio Rytų Europos romantikas virsta kalbos tyrinėtoju ir atradėju – Adomo Mickevičiaus baladės, lietuviškos sutartinės ir dainose atgyjančios Taraso Ševčenkos eilės tampa politinės valios išraiška ir pasipriešinimo įrankiu. Keliaujantis bandūrininkas įkūnija istorinės atminties gaivintoją – interpretuodamas praeities faktus, pasakoja juos visiems suprantama kalba, primindamas pirmiesiems ukrainiečių romantikams apie laisvę ir neišsipildžiusius lūkesčius, gyvenimą ir mirtį, o kartu keldamas grėsmę tuometinei Rusijos imperijai. „Bandūrininko balsas – laisvo žmogaus balsas. Todėl šie muzikantai buvo negailestingai persekiojami. Tai siaubingas ir žiaurus laikotarpis – iš pradžių būdavo rengiami festivaliai, o po jų – žudynės“, – iškalbingą paralelę tarp romantizmo laikų ir šiandienos veda kitas filmo dalyvis, lenkų muzikologas, Centrinės ir Rytų Europos tradicinių muzikinių kultūrų tyrinėtojas profesorius Piotras Dahligas.