Vienoje iš Valdovų rūmų muziejaus salių, parodoje „NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, eksponuojami portretai, kuriuose vaikai vaizduojami kaip neatsiejama šeimos dalis. Dailės kūriniai, praėjus šimtmečiams, leidžia suprasti, kaip žmonės gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – juose matyti tuo metu vyravusi mada, grupiniuose portretuose atsispindi šeimos tarpusavio santykiai, požiūris į vaikus, atskirų asmenų padėtis visuomenėje, papasakojama daugelis kitų, kartais nūdienos žmogų ir šokiruojančių istorijų. Vienas iš tokių kūrinių – Pranciškaus Smuglevičiaus 1789 m. nutapytas „Prozorų šeimos portretas“.
P. Smuglevičius buvo vienas pirmųjų Lietuvos dailininkų, pradėjusių tapyti grupinius portretus. Manoma, kad jį paskatino turtingas globėjas Karolis Prozoras (1759–1841), užsakęs nutapyti savo mirusio tėvo, Vitebsko vaivados, Kauno seniūno, Babtyno ir Panevėžiuko dvarų savininko Juozapo Prozoro (1723–1788) portretą. Kūrinys turėjo būti skirtas mirusiojo atminimui pagerbti, pavaizduojant jį tarp liūdinčios šeimos.
P. Smuglevičius vaizduojamus asmenis tapė iš natūros. Tuo tikslu velionio šeima 1789 m. pavasarį suvažiavo į Liubliną, kur tuomet dirbo dailininkas. Paveiksle pavaizduoti velionio sūnūs – Lietuvos kariuomenės generolas majoras Ignotas Prozoras ir Lietuvos stovyklininkas Karolis Prozoras su žmona Liudvika ir vaikais – dukterimi Marijona ir sūnumi Juozapu (berniukas nutapytas paveikslo kairiajame kampe, vilkintis suknelę). Šeimos portrete pavaizduoti ir velionio dukrų sutuoktiniai: Stanislovas Jelskis, Lietuvos kariuomenės tautinės kavalerijos pulkininkas, vedęs Rožę Prozoraitę, bei Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys Londone Pranciškus Bukota, Barboros Prozoraitės vyras.
Iš šeimos laiškų matyti, kad paveikslo tapyba iki smulkiausių detalių buvo kruopščiai aptarta. Dailininkas, užsakovų pageidavimu, paveikslą sukomponavo taip, kad vaizdų visuma išreikštų gedulą ir liūdesį dėl mylimo žmogaus mirties. Velionis pavaizduotas centre, medalione. Alegorinė kompozicija turėjo rodyti mirusiojo dorybes ir drąsą, tikėjimą pomirtiniu gyvenimu bei sielų prisikėlimu. Portrete Karolis Prozoras ranka rodo į užrašą ant medžio kamieno, kuriame išdrožtos specialiai poetui Pranciškui Karpinskiui (Franciszek Karpiński) užsakytos eilės, aukštinančios velionio dorybes.
Neseniai dailės istorikai atrado dar vieną neįtikėtiną šio paveikslo istorijos detalę: pasirodo, P. Smuglevičius susidūrė su kliūtimi tapydamas velionio Juozapo Prozoro, kuris turėjo būti pavaizduotas paveikslo centre, portretą. Šeima neturėjo jo atvaizdo ir dailininkas nežinojo, kaip velionis atrodė. Norėdama kuo didesnio vaizdinio tikslumo, šeima leido ekshumuoti prieš metus mirusio tėvo kūną, kad dailininkas galėtų nutapyti jo portretą.
Prozorų šeima žinoma kaip Babtyno dvaro puoselėtoja. Šį dvarą Kauno rajone Prozorai įsigijo 1697 m. ir savo rankose išlaikė 100 metų. Be to, kad buvo puoselėjamas Babtyno ansamblis, pastatyti mūriniai rūmai ir lobyno pastatėlis, Vitebsko vaivada, Kauno seniūnas ir Babtų seniūnijos valdytojas Juozapas Prozoras 1781 m. Babtuose mecenavo naują bažnyčią.
„Prozorų šeimos portretas“ šiandien saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Valdovų rūmų muziejuje, parodoje „NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ šį kūrinį, kaip ir daugelį kitų retų eksponatų, bus galima apžiūrėti iki 2023 m. sausio 15 dienos.
Nuotraukos – Mindaugo Kaminsko.
