Intriguojanti vieno šedevro istorija – Žygimanto Augusto vaikiškų šarvų paroda

Juvelyriškai nukalti valdovo šarvai, tapę Europos diplomatijos istorijos dalimi, – taip būtų galima trumpai apibūdinti į Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus iš Krokuvos Vavelio karališkosios pilies atvežtą šedevrą – Lenkijos ir Lietuvos kronprinco Žygimanto Augusto (1520–1572) vaikiškus šarvus. Prieš 500 metų sukurti kaip dviejų valdovų atžalų tuoktuvių dovana ir šiandien vertinami aštuonženkle suma, vaikiški Žygimanto Augusto šarvai yra unikali istorinė Lenkijos ir Lietuvos paveldo relikvija, kurios intriguojanti istorija tęsiasi iki pat šių dienų.

„Iki šių dienų išliko labai nedaug rinkinių, atskirų vertybių, kurios būtų priklausiusios Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovams. Tikrai mūsų valdovams priskiriamus daiktus, meno kūrinius galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kitas dalykas, kad Europos muziejų istorijoje nėra tradicijos, jog vienas muziejus kitam padovanotų tokio lygio kūrinį. Tai absoliučiai išskirtinis atvejis“, – sako Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojas dr. Piotras Rabejus (Piotr Rabiej). Pasak jo, „po ilgų Lenkijos ir Vengrijos premjerų pokalbių 2020 m. Žygimanto Augusto vaikiškus šarvus Vengrija padovanojo Lenkijos valstybei ir jie atsidūrė Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje“.

„Paroda – neeilinis įvykis muziejaus istorijoje, turime absoliučiai unikalų kūrinį, kuris vertas pasigėrėjimo kaip auksakalystės pavyzdys, tačiau mes šiuos šarvus pirmiausia siejame ir su labai svarbia istorine asmenybe, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu. Jis užbaigė šių rūmų statybą, šiuose rūmuose laikė savo šarvų kolekciją, kurioje buvo net dvidešimt panašių šarvų komplektų“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius, parodos koordinatorius dr. Vydas Dolinskas. Parodos koordinatorius primena, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, tapęs Lenkijos karaliumi, didžiąją gyvenimo dalį praleido čia, Vilniuje, savo pamėgtoje rezidencijoje.

Tarptautinė vieno šedevro paroda „Filius vero unicus... VAIKIŠKI ŽYGIMANTO AUGUSTO ŠARVAI“ atidaryta Valdovų rūmų muziejaus Atkurtų istorinių interjerų ekspozicijoje, nes Žygimantas Augustas, tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi, būtent Vilniuje sukaupė išskirtinius gobelenų, paveikslų rinkinius, biblioteką, turėjo savo šarvų kolekciją ir daugelį kitų Lietuvą toli už jos sienų garsinusių vertybių.

Žygimanto Augusto vaikiški šarvai – Europos valstybių istorija

XV–XVI a. lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastija buvo viena žymiausių Europoje. Šį statusą liudijo dažnos santuokos su įtakingų užsienio valdovų atžalomis. Viena tokių sąjungų – jau 1527 m. pradėtos planuoti vos gimusios Elžbietos Habsburgaitės (1526–1545) ir jos antros eilės dėdės iš motinos pusės, būsimojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) vedybos. Ruošdamasis šioms iškilmėms Elžbietos tėvas – Romos, Vokietijos, Vengrijos ir Čekijos karalius (nuo 1526), būsimasis Šventosios Romos imperatorius Ferdinandas I (1558–1564) trylikamečiam žentui užsakė vaikiškus reprezentacinius šarvus – prestižinę ir itin vertinamą dovaną Viduramžių bei ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje.

Šarvus sukūrė garsios ginklakalių dinastijos atstovas, Tirolio sostinėje Insbruke (Austrija) dirbęs Jorgas Zoizenhoferis (Jörg Seusenhofer, 1516–1580). Istorikai jį vertina kaip vieną žymiausių XVI a. vokiečių meistrų. J. Zoizenhoferis Ferdinando I prielankumą pelnė padirbdinęs vaikiškus šarvus būsimam Ispanijos ir Portugalijos karaliui Pilypui II, kuriam tuomet tebuvo vos ketveri. Ferdinandas I buvo itin patenkintas šiais sūnėnui skirtais šarvais, todėl užsakė šarvus ir Žygimantui Augustui.

XVI a. riteriški šarvai buvo gerokai daugiau nei konstrukcija, sauganti žmogaus kūną nuo sužeidimų. Riterių kultūra jau buvo beblėstanti, tačiau reprezentacinės ir su riteryste siejamos ceremonijos liko gyvybingos. Paradiniai riterių šarvai buvo tapę kone kostiumu, kurį veikė ne tiek karo technikos, kiek mados pokyčiai: kuriant šarvus imituotos rūbų klostės ir kirpimai, jie buvo praturtinti įvairiais raižiniais, auksuotomis ar sidabruotomis detalėmis, herbais, inicialais.

Žygimanto Augusto šarvai – išskirtinis paveldo reliktas ir pasaulio muziejų fonduose, nes vaikiški šarvai buvo rečiau kuriami nei suaugusiųjų. Greitai augantiems vaikams šarvai netrukus tapdavo per maži, tad jie dovanoti ne dėl praktinių sumetimų, o vien siekiant užmegzti politinius, dinastinius ryšius. Dažniausiai brangūs vaikiški šarvai net nebūdavo įteikiami. Pavyzdžiui, Žygimanto Augusto pusbrolis, Vengrijos ir Čekijos karalius Liudvikas II Jogailaitis šarvus išaugo jų net nepabaigus gaminti. Panašiai nutiko ir greitai išstypusiam būsimajam imperatoriui Karoliui V.

Žygimanto Augusto šarvai, 1533 m. sukurti trylikamečiam berniukui, po dešimtmečio, 1543-iaisiais, kai pagaliau Krokuvos katedroje įvyko vedybų ceremonija, dvidešimt trejų metų sulaukusiam Lenkijos ir Lietuvos kronprincui jau buvo per maži, tad imperatorius Ferdinandas I jų žentui taip ir neįteikė. Tačiau jie buvo sukurti pagal tikslius Žygimanto Augusto kūno matmenis. Manoma, kad trylikamečio kronprinco ūgis buvo 156,8 cm, o šie šarvai pagaminti 157 cm ūgio paaugliui.

Ant kiekvieno antpečio yra atskirai išraižyti Žygimanto Augusto ir jo žmonos Elžbietos inicialai, kurie antkrūtinyje susijungia į bendrą SE kompoziciją. Tai primena šarvų sukūrimo intenciją – Žygimanto Augusto (lot. Sigismundus) ir Elžbietos Habsburgaitės (lot. Elisabeth) jungtuves. Toks sprendimas įrašyti jaunavedžių vardų inicialus būdingas XVI–XVII a. dovanoms. Šarvų plokštelės sumodeliuotos lyg drabužis, pasiūtas iš minkšto audinio, paviršius padengtas rombų raštu. Plokštelių pakraščiai ir rombus skiriančios juostelės raižytos ir auksuotos, naudotas pasikartojantis keturlapio dobilo motyvas – sėkmės simbolis.

Tiesa atskleista tik XX amžiuje

Paskutinius kelis šimtus metų šie Žygimanto Augusto šarvai klaidingai buvo siejami su jo pusbroliu Liudviku II Jogailaičiu (1506–1526), Vengrijos ir Čekijos karaliumi. Galbūt prisidėjo tai, kad 1784 m. Stefano Dorfmaisterio (Stephan Dorffmeister, 1729–1797) nutapytame Liudviko II Jogailaičio portrete pavaizduoti būtent šie šarvai. Portretas buvo dažnai kopijuojamas ir reprodukuojamas.

Viena iš su šarvais susijusių, bet faktais nepagrįstų legendų taip pat byloja, kad jie galėjo būti užsakyti Žygimanto Augusto tėvų ir skirti jo pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškilmėms Vilniuje 1529 metais.

Po Pirmojo pasaulinio karo dalijantis Austrijos ir Vengrijos imperijos paveldą, šarvai atsidūrė Vengrijos nacionaliniame muziejuje. Dar 1939 m. Brunas Tomas (Bruno Thomas) paskelbė šaltinius apie Žygimanto Augusto šarvų sukūrimą, tačiau vengrai dar ilgus dešimtmečius šiuos šarvus laikė Liudviko II Jogailaičio relikvija. Tik XX a. pabaigoje muziejus įvardijo tikrąjį šarvų savininką.

Vaikiški Žygimanto Augusto šarvai pateko ir į naujausios Europos diplomatijos istoriją – 2020 m. Vengrijos Vyriausybė nusprendė šarvus perduoti Lenkijai. Tai itin retas atvejis, kad tokia aštuonženkle suma vertinama istorinė relikvija iš vienos valstybės muziejaus fondų būtų perduota kitai. 2021 m. vasario 17 d. jie atiteko Krokuvos Vavelio karališkajai piliai. Čia vaikiški Žygimanto Augusto šarvai buvo eksponuojami ir restauruojami. Simboliška, kad iš Vavelio šie šarvai pirmiausia išvyko į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje, kuriuos Žygimantas Augustas taip mėgo, kuriuos jis statė, kur gyveno ir mirė jo pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė. Būtent jųdviejų tuoktuvių istoriją ir primena šie šarvai.

Valdovų rūmų muziejuje pristatoma išskirtinė istorinė vertybė primena ir Vilniaus, kuris Žygimanto Augusto valdymo metais buvo tapęs visam Europos regionui reikšmingu politikos, diplomatijos, ūkio, kultūros ir meno centru, istoriją. Renesanso epochoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo visoje Europoje garsių brangenybių, meno kūrinių kolekcijų, bibliotekos saugojimo vieta. Be kita ko, Vilniaus rūmuose Žygimantas Augustas buvo sukaupęs įspūdingą reprezentacinių šarvų bei ginklų rinkinį. Todėl ši vaikiškų Žygimanto Augusto šarvų paroda, padedanti atkurti Vilniaus aukso amžių ir primenanti čia saugotas istorines valdovų kolekcijas, yra skiriama Vilniaus miesto 700 metų sukakčiai.

Unikalaus eksponato rangą ir parodos reikšmę pabrėžia Lietuvos Respublikos kultūros ministro Simono Kairio ir Lenkijos Respublikos vicepremjero, kultūros bei nacionalinio paveldo ministro prof. Piotro Glinskio (Piotr Gliński) dėmesys ir globa.

Muziejai planuoja daugiau įspūdingų istorinių parodų

Valdovų rūmų muziejus ir Krokuvos Vavelio karališkoji pilis parodos proga tvirtina ir naują ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį. Vavelio karališkoji pilis yra svarbiausias strateginis Valdovų rūmų muziejaus užsienio partneris, daugelio bendrų projektų dalyvis. Būtent su Vavelio karališkąja pilimi Valdovų rūmų muziejus dar 2009 m. pasirašė pirmąją tarptautinio bendradarbiavimo sutartį.

Vavelio karališkosios pilies specialistai konsultavo atkuriant Valdovų rūmus, o vėliau kartu buvo rengiami didelio atgarsio sulaukę parodiniai, moksliniai, edukaciniai projektai. Neatsitiktinai šios parodos kuratorius yra Vavelio karališkosios pilies ginklų ir šarvų rinkinių saugotojas bei tyrinėtojas Kšyštofas Čyževskis (Krzysztof J. Czyżewski).

Tarptautinė vieno šedevro paroda pristatoma Valdovų rūmų muziejaus Atkurtų istorinių interjerų ekspozicijoje ir veiks iki birželio 5 d.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Istorinio šokio dieną po Valdovų rūmus – galjardos ritmu

20240411

Šių dienų medicina žodžiu „chorėja“ įvardija staigius, nevalingus, betikslius judesius, atsirandančius dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo. Tačiau XIV–XVII a. chorėja buvo populiarus Europos šokis. Sakoma, kad šis šokis (gr. choreia – „ratelis“, „šokis“) nebuvo toks nekaltas, kaip atrodo iš pradžių. Rašytiniuose šaltiniuose nuo Viduramžių minima, kaip grupė žmonių (kartais tūkstančiai vienu metu) imdavo šokti ir judėdavo tol, kol apalpdavo nuo išsekimo, o kartais net mirdavo. Šokantys žmonės atrodė nesąmoningi ir savęs nekontroliuojantys. Minias įtraukiantis socialinis reiškinys vadintas epidemine chorėja, choreomanija arba tiesiog šokio maru.

Plačiau

Pasaulinę meno dieną Valdovų rūmų muziejus pasipuošė Ukrainos vėliava. Palaikymo akcija – karo sąlygomis dirbantiems muziejininkams

20240415

Pasaulinę meno dieną Valdovų rūmų muziejaus fasadą papuošė Ukrainos vėliava – taip muziejus skelbia palaikantis maskolių sukurstyto grobikiško karo siaubiamos Ukrainos muziejininkus ir menininkus, šalį, kurioje šiandien nuo žvėriškų naikinimo atakų slepiami visos Europos kultūros paveldo turtai ir su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susiję artefaktai.

Plačiau

Publikuota: 2022-04-08 12:55 Atnaujinta: 2022-04-08 16:06
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika