In memoriam akad. prof. habil. dr. Guido Michelini (1951 07 02 – 2020 11 25)

Valdovų rūmų muziejaus ir visos Lietuvos kultūrinę bei akademinę bendruomenę pasiekė skaudi žinia iš Parmos (Italija) – čia lapkričio 25-ąją staiga mirė Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas prof. habil. dr. Guidas Michelinis.

Lietuva ir Italija, o kartu ir visas kultūros ir mokslo pasaulis, neteko žymaus senosios lietuvių raštijos tyrinėtojo, baltisto, kalbininko, itin šilto ir malonaus žmogaus, pasižymėjusio išskirtiniu subtiliu humoro jausmu, kuriam mūsų šalis jau kelis dešimtmečius buvo tapusi antrąja tėvyne. Tai mums visiems didžiulė netektis ir skaudus praradimas.

Prof. habil. dr. G. Michelinį į Lietuvą atvedė mūsų gimtoji – lietuvių – kalba. Ji atrakino kelius į senuosius lietuvių raštus, giesmynus, dainas ir eilėraščius, o kartu ir į mūsų šalies praeities bei ryšių su Italija pažinimą. Puikiai mokėdamas lietuvių kalbą prof. G. Michelinis pastaruoju metu tyrinėjo giesmes, parengė lietuviškų giesmynų leidimus, aptarė Mažosios Lietuvos giesmynų istoriją nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos. Profesorius skaitė paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, Klaipėdos universitete, bendravo su baltistais, senųjų raštų tyrėjais.

Valdovų rūmų muziejus su prof. G. Micheliniu bendradarbiavo nuo pat muziejaus įkūrimo 2009 metais. Be to, profesorius buvo karštas rūmų atkūrimo šalininkas ir šią idėją rėmė savo patarimais Lietuvos dailės muziejuje veikusiam Valdovų rūmų skyriui, padėjo užmegzti ryšius su italų muziejininkais, kultūrininkais. Dar Lietuvos atgimimo išvakarėse profesorius rinko Lietuvos ir Italijos kunigaikštysčių valdovų istorinius ryšius liudijančius dokumentus Italijos (pvz., Mantujos) archyvuose ir juos skelbė. Tad neatsitiktinai kartu su prof. G. Micheliniu pastaraisiais dešimtmečiais Valdovų rūmų muziejus įgyvendino ne vieną įsimintiną mokslinį, kultūrinį, švietėjišką ir muzikinį projektą.

Būsimų Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų bičiulystė ir bendradarbiavimas su prof. G. Micheliniu prasidėjo dar dirbant Lietuvos dailės muziejuje – tuomet Parmos universiteto profesoriui kilo idėja išleisti Šventojo Sosto nuncijaus sekretoriaus, 1647–1651 m. rezidavusio Varšuvoje, – Michelės Bianchio, pasivadinusio Alberto Viminos slapyvardžiu, veikalą „Trumpas pasakojimas apie Lietuvos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje“. Šį leidinį 2004 m. išleido Lietuvos dailės muziejus (sudarytojas dr. Vydas Dolinskas), o jo tekstą iš senosios italų kalbos vertė prof. G. Michelinis. Vėliau, 2012 m., profesoriui bendradarbiaujant su Pjeve d’Alpago savivaldybe, Beluno miesto biblioteka ir Klaipėdos universitetu, buvo publikuota visa šios knygos versija – „Lenkijos pilietinių karų istorija“ (Historia delle Guerre civili di Polonia, Venezia, 1671).

Nuo pat Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų įsteigimo 2009 m. su prof. G. Micheliniu bendradarbiauta rengiant leidinius apie senąją Lietuvos valdovų dvaro muziką, jos tradicijų ryšį su Italijos muzikine kultūra. Pvz., solidžioje knygoje „Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose“ (sudarytoja prof. Jūratė Trilupaitienė) buvo publikuoti trijų operų libretai, kurių tekstus į lietuvių kalbą išvertė būtent prof. G. Michelinis. Vėliau profesoriaus pastangomis šis leidinys buvo pristatytas kompozitoriaus Marco Scacchio muziejuje Galėzės miestelyje (Italija), kur šiam kelis dešimtmečius Lietuvos ir Lenkijos valdovų Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero Vazos dvaruose dirbusiam kūrėjui atminti nuo 2001 m. kasmet rengiamas muzikos festivalis. Profesoriaus G. Michelinio dėka 2013 m. Valdovų rūmų muziejus užmezgė artimus ryšius su šio festivalio Galėzėje organizatoriais. Nuo tada Marcui Scacchiui pagerbti skirti senosios muzikos festivaliai kasmet rengiami ir Vilniuje, ir Galėzėje.

2013 m. prof. G. Michelinis savo moksliniuose tyrimuose vėl sugrįžo prie senosios italų operos ir jos recepcijos Lietuvoje bei Vidurio Europoje klausimų. Kartu su žmona Birute Žindžiūte-Michelini jis išvertė ir parengė spaudai dar vieną su Lietuva susijusio ir ją aprašiusio italų diplomato, keliautojo, rašytojo Michelės Bianchio (Alberto Viminos) veikalą – operos „Varžybos“ (La Gara) libretą. Šiai publikacijai profesorius parašė ir išsamų įvadą, o knygą išleido Valdovų rūmų muziejus. Profesoriaus dėmesys operos žanrui nebuvo atsitiktinis. Prof. G. Michelinis turėjo muzikinį išsilavinimą ir gerai suprato senąją muziką, o Valdovų rūmų muziejus buvo suinteresuotas išsamiau susipažinti su ankstyvosios italų operos, kuri skleidėsi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje, istorija Lietuvoje.

2014 m. Valdovų rūmuose buvo surengta didžiulė tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuva–Italija: šimtmečių ryšiai“. Prof. G. Michelinis šiame šimtamečiams Lietuvos ir Italijos istoriniams, kultūriniams bei meniniams ryšiams skirtame renginyje perskaitė mokslinį pranešimą „Lietuvių kunigų patriotinė veikla pokario Italijoje“. Konferencijoje dalyvavo ir profesoriaus žmona B. Žindžiūtė-Michelini, ilgametė šviesaus atminimo lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus vertėja Italijoje, pristačiusi pranešimą „Eimunto Nekrošiaus teatras Italijoje“. 2016 m. publikuotas šios konferencijos pranešimų leidinys lietuvių kalba.

Kaskart atvykęs į Lietuvą, prof. G. Michelinis nuolat užsukdavo į Valdovų rūmų muziejų pasidalyti naujais atradimais, moksliniais ir švietėjiškais planais, susipažinti su naujomis parodomis ir leidiniais.

Profesoriaus G. Michelinio ir ponios B. Žindžiūtės-Michelini pastangomis nuo 2005-ųjų Parmos universitete buvo pradėtas skaityti savarankiškas lietuvių kalbos kursas – pirmas tokio pobūdžio kursas Italijos universitetuose (liūdnas sutapimas – šis kursas šių metų rudenį skaitytas paskutinį kartą, nes prof. G. Michelinis 2021 m. pavasarį jau ketino nebedėstyti universitete ir išeiti į užtarnautą poilsį bei dar daugiau dėmesio skirti mokslinei veiklai).

Lietuvių kalbos ir kultūros ambasadorius Italijoje prof. habil. dr. G. Michelinis už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu ir Kultūros ministerijos medaliu. Jo mokslinė veikla yra ir visiems laikams liks reikšmingas indėlis į visos Lietuvos humanitarinius mokslus, o dėl jo nuoširdžios draugystės atlikti darbai ir įgyvendinti projektai primins jo nuopelnus mūsų šalies kultūrai, Lietuvos ir Italijos ryšių aktualinimui.

Valdovų rūmų bendruomenė liūdi drauge su velionio artimaisiais ir reiškia nuoširdžią užuojautą.


G. Michelinis 1970–1974 m. Bolonijos universitete studijavo klasikinę filologiją, 1975–1976 m. Vilniaus universitete – baltų kalbotyrą. 1978–1987 m. dėstė Milano katalikų universitete, 1987–1994 m. – Potencos universitete; nuo 1986 m. profesorius. Nuo 1994 m. dirbo Parmos universitete, nuo 1995 m. dėstė ir baltų filologiją. 1979 m. Vilniaus universitete, 1993 ir 1995 m. Vytauto Didžiojo universitete skaitė indoeuropiečių ir bendrosios kalbotyros paskaitų kursus. Vilniaus universitete 1981 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją „Teksto lingvistika ir indoeuropiečių prokalbė: pasyvas“ (La linguistica testuale e l’indoeuropeo: il passivo), 1988 m. – daktaro disertaciją „Laiko, veikslo ir nuosakos kategorijos ir jų funkcionavimas baltų kalbose“; šiomis temomis paskelbė straipsnių ir leidinių.

G. Michelinis į italų kalbą išvertė lietuvių grožinės literatūros kūrinių: A. Baranausko „Anykščių šilelį“ (La selva di Anykščiai, 1990), „Sibiro lietuvių dainos“ (Canti lituani dalla Siberia, 1991). Italų ir lietuvių spaudoje paskelbė straipsnių Lietuvos istorijos, lietuvių ir italų ryšių klausimais.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Balandžio 11 dieną muziejus nedirbs!

20240408

Balandžio 11 d. dėl valstybės reprezentacinio renginio Muziejus bus uždarytas.
 
Balandžio 10 d. Valdovų rūmų muziejuje vyks pasirengimas valstybės reprezentaciniam renginiui. Lankymo ribojimai

Plačiau

Istorinio šokio dieną po Valdovų rūmus – galjardos ritmu

20240411

Šių dienų medicina žodžiu „chorėja“ įvardija staigius, nevalingus, betikslius judesius, atsirandančius dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo. Tačiau XIV–XVII a. chorėja buvo populiarus Europos šokis. Sakoma, kad šis šokis (gr. choreia – „ratelis“, „šokis“) nebuvo toks nekaltas, kaip atrodo iš pradžių. Rašytiniuose šaltiniuose nuo Viduramžių minima, kaip grupė žmonių (kartais tūkstančiai vienu metu) imdavo šokti ir judėdavo tol, kol apalpdavo nuo išsekimo, o kartais net mirdavo. Šokantys žmonės atrodė nesąmoningi ir savęs nekontroliuojantys. Minias įtraukiantis socialinis reiškinys vadintas epidemine chorėja, choreomanija arba tiesiog šokio maru.

Plačiau

Publikuota: 2020-11-27 11:23
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika