Mielieji tėvynainiai, gerbiamieji užsienio svečiai,
kokie mes būtume lietuviai, jeigu net ir sunkiausiais laikais nesukurtume jokių vertybių, kurios padėtų ugdyti mūsų tautinį orumą ir kurias galėtume su džiaugsmu bei pasididžiavimu rodyti užsienio svečiams, turintiems galimybę pasigirti laimingesne istorija ir gausesniu išsaugotu kultūros bei meno paveldu?
Mes, kaip ir kiekviena save gerbianti tauta, turinti senas valstybės istorijos tradicijas, privalome išsaugoti garbingą praeitį menančias vietas, kuriose vyrautų didinga ir nepalaužiama tautos dvasia.
Priešų sąmoningai sunaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai dabar atkurti kaip ilgaamžio mūsų šalies valstybingumo bei Vilniaus, kaip Lietuvos istorinės sostinės, simbolis. Tai paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Šiuose rūmuose ilgus amžius buvo sprendžiamas ne tik Lietuvos, bet ir plataus regiono likimas, telkėsi mūsų šalies bei visos Europos politinis ir kultūrinis gyvenimas. Todėl atkurtieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai padės ugdyti ateities kartų pilietiškumą ir patriotizmą, puoselėti kultūros ir meno paveldą bei liudys, kad Lietuvos valstybės ir tautos garbinga praeitis – neatsiejama Europos istorijos dalis – neužmiršta, o jos atmintis teikia vilties ateičiai.
Tai buvo vieni paskutinių žodžių, kuriuos 2009 m. birželį Valdovų rūmų muziejaus knygoje įrašė pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Prezidentas, Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas, ilgametis, nuoseklus ir tvirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo rėmėjas bei globėjas Algirdas Mykolas Brazauskas (1932–2010). Šiandien, 2020 m. birželio 26-ąją, sukanka dešimt metų, kai atsisveikinome su šiuo ypatingu Žmogumi ir ypatingu valstybės Lyderiu.
Prisimindami Jį, visada prisimename ir Jo svajones: mažąją – atkurti Valdovų rūmus, didelę – išmokyti Lietuvą gyventi. Tai buvo stipri, charizmatiška asmenybė. Net sunkiausiais savo gyvenimo tarpsniais Jis nenustodavo rūpintis Lietuvos ateitimi.
A. M. Brazauskas visiems laikams įžengė į Lietuvos istoriją. Jis buvo vienintelis Lietuvos politikas, ėjęs visas svarbiausias valstybės pareigas: Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko. Tačiau visai nesvarbu, kokia pareigų našta slėgė pečius – Jo pozicija ir politika visuomet buvo vertinama už stabilumą ir solidumą, nuosaikumą ir nuoseklumą, kompromisų ir susitarimų paiešką.
Šviesaus atminimo Prezidento įvertinimų kolekcijoje yra dvidešimties valstybių aukščiausi apdovanojimai, tarp jų ir svarbiausi mūsų šalies įvertinimai – Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius ir Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine.
A. M. Brazauskas buvo aistringas kolekcininkas, šiltas ir rūpestingas žmogus. Jis labai prisidėjo ne tik prie Vilniaus širdyje esančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo, bet ir prie kitų didžiųjų praėjusio šimtmečio statybų plėtros projektų – Kauno hidroelektrinės, „Mažeikių naftos“, Ignalinos atominės elektrinės.
Prabėgo dar tik dešimtmetis be vieno iškiliausių lyderių mūsų valstybės istorijoje, bet jau dabar galime pasakyti – šiandien Jo padaryti darbai yra dar aktualesni, ryškesni, reikalingesni, į praeitį grimzta žemų instinktų padiktuoti norai menkinti, niekinti ir tiesiog moralizuoti.
Ne tik šiandien, bet ir dar daug metų įvairios kartos kalbės apie tai, koks buvo žmogus šis išskirtinis politikas ir kokią vietą Jam skirsime savo šalies istorijoje. Tiek įrašydami Jo vardą šalia Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją stačiusių ir plėtusių valdovų, tiek suvokdami Jo lemiamą vaidmenį lūžiniu valstybės istorijos momentu.
A. M. Brazauskas esmingai paveikė Lietuvos valstybingumo atkūrimą, valstybės gyvenimo organizavimą, demokratijos pamatų kūrimą ir tarptautinį Lietuvos pripažinimą. Ir neabejotinai tapo viena ryškiausių XX ir XXI a. sandūros asmenybių, pakeitusių ne tik savo šalies, bet ir dalies Europos regiono istoriją ir likimą.
Tad šiandien prisimindami savo pirmąjį Prezidentą, Jo gyvenimo saulėlydyje parašytus žodžius apie garbingą praeitį menančių vietų išsaugojimą, prisiminkime ir tai, kad kiekviena save gerbianti tauta niekada nenusigręžia nuo savo lyderių – atvirkščiai, džiaugiasi, didžiuojasi ir atmintimi teikia ne tik viltį ateičiai, bet ir ugdo naujas lyderių kartas.
