2015 m. birželio 26 d. sukanka penkeri metai, kai Lietuva atsisveikino su pirmuoju po Nepriklausomybės atkūrimo Prezidentu, Nepriklausomybės Akto signataru, nuosekliu ir energingu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo rėmėju Algirdu Mykolu Brazausku.
Tai buvo vienintelis Lietuvos istorijoje politikas, užėmęs visus svarbiausius valstybės postus: Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko. A. M. Brazausko pozicija ir politika visuomet buvo vertinama už stabilumą ir solidumą, nuosaikumą ir nuoseklumą, kompromisų ir susitarimų paiešką. Tai buvo stipri, charizmatiška asmenybė, net sunkiausiais savo gyvenimo tarpsniais nenusigręžusi ir neišdavusi to, kas jai visada labiausiai rūpėjo – Lietuvos ateitis.
Prezidento A. M. Brazausko įvertinimų kolekcijoje – dvidešimties valstybių aukščiausi apdovanojimai, tarp jų ir svarbiausi Lietuvos įvertinimai – Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius ir Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine.
Aistringas kolekcininkas, šiltas ir rūpestingas žmogus, A. M. Brazauskas, labai prisidėjo ir prie didžiųjų praėjusio šimtmečio statybų plėtros – Kauno hidroelektrinės, „Mažeikių naftos“, Ignalinos atominės elektrinės, taip pat ir prie Vilniaus širdyje atkurtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų.
Būdamas vienas karščiausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atkūrimo šalininkų bei aktyviausias jo rėmėjas ir globėjas, Prezidentas visuomet pabrėždavo šio Lietuvos valstybingumo simbolio, kuris atgimė naujam gyvenimui, reikšmę ir prasmę. Prisimindami A. M. Brazauską, visada prisimename ir Jo žodžius:
2009 m.
„Du dalyku noriu. Vienas – labai didelis, o kitas – labai mažas. Labai didelis: aš noriu, kad Lietuva išmoktų gyventi pati. Ir pati išmoktų save valdyti. Ir antras klausimas – tai yra toks, gal šiek tiek kai kam ir juokingas. Tai mano gyvenimo tikslas, kol aš dar esu gyvas, užbaigti Valdovų rūmus. Ir aš manau, kad tai yra Lietuvos valstybingumo simbolis, kurio mes neturėjome, kurį sunaikino okupantai. Nejaugi mes per 20 metų nesugebame jų atstatyti nors elementariai? Kuomet ruošėme bendradarbiavimo, draugystės sutartį su Lenkija, Lechas Valensa tuomet buvo prezidentas, iškilo dviejų sakinių preambulės klausimas apie tai, kad dvi aukštosios susitariančios pusės – Lenkija su istorine sostine Varšuva ir Lietuva su istorine sostine Vilniumi – pasirašo šitą garbingą sutartį. Metus laiko negalėjome suderinti teksto, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė. Ką tai reiškia?! Valstybė švenčia tūkstantį metų, o abejonės kyla dėl Vilniaus kaip Lietuvos sostinės. Aš suprantu, kad vienas iš pagrindinių simbolių, kuris įtvirtina tai, kas parašyta šitoje ir daugelyje kitų sutarčių su kitomis valstybėmis, yra Lietuva su savo senąja sostine Vilniumi. Ir šitą reikia materializuoti. Valdovų rūmai yra ne kažkoks simbolis ant popieriaus, tai yra natūroje.“
2010 m. vasaris
„Mielieji Lietuvos žmonės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimas yra reikšmingas įvykis mūsų valstybės istorinėje ir meninėje raidoje. Ateinančios kartos bus dėkingos mūsų šalies specialistams, tyrėjams, ekspertams, visiems Lietuvos kultūros paveldo puoselėtojams ir atstatymo iniciatoriams. Jų dėka bus išsaugotas unikalus nacionalinis turtas. Puošnūs ir reprezentatyvūs rūmai, kuriuose XV–XVII a. sprendėsi ne tik Lietuvos, bet ir didelės Europos dalies likimas, buvo atkurti nuo pamatų. Atkurti kaip valstybingumo simbolis ir pristatyti kaip paminklas Lietuvos tūkstantmečiui. Lietuvos valstybės garbinga praeitis neturi būti užmiršta ir privalo pasitarnauti ateities kartų pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymui.“
2009 m. birželis
„Mielieji tėvynainiai, gerbiamieji užsienio svečiai, kokie mes būtume lietuviai, jeigu net ir sunkiausiais laikais nesukurtume jokių vertybių, kurios padėtų ugdyti mūsų tautinį orumą ir kurias galėtume su džiaugsmu bei pasididžiavimu rodyti užsienio svečiams, turintiems galimybę pasigirti laimingesne istorija ir gausesniu išsaugotu kultūros bei meno paveldu? Mes, kaip ir kiekviena save gerbianti tauta, turinti senas valstybės istorijos tradicijas, privalome išsaugoti garbingą praeitį menančias vietas, kuriose vyrautų didinga ir nepalaužiama tautos dvasia. Priešų sąmoningai sunaikinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai dabar atkurti kaip ilgaamžio mūsų šalies valstybingumo bei Vilniaus, kaip Lietuvos istorinės sostinės, simbolis. Tai paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Šiuose rūmuose ilgus amžius buvo sprendžiamas ne tik Lietuvos, bet ir plataus regiono likimas, telkėsi mūsų šalies bei visos Europos politinis ir kultūrinis gyvenimas. Todėl atkurtieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai padės ugdyti ateities kartų pilietiškumą ir patriotizmą, puoselėti kultūros ir meno paveldą bei liudys, kad Lietuvos valstybės ir tautos garbinga praeitis – neatsiejama Europos istorijos dalis – neužmiršta, o jos atmintis teikia vilties ateičiai.“
