Apie Varšuvos karališkąją pilį, kaip šiuolaikinį muziejų, pasakos prof. Andžejus Rotermundas

Nuotraukų galerija 1

2011 m. rugsėjo 27 d., antradienį, 17 val. Valdovų rūmų Renesansinėje audiencijų menėje vyks Varšuvos karališkosios pilies direktoriaus prof. habil. dr. Andžejaus Rotermundo (Andrzej Rottermund) paskaita „Varšuvos karališkoji pilis: šiuolaikinio muziejaus funkcijos istorinėje erdvėje“.

Ji bus skaitoma lenkų kalba ir sinchroniškai verčiama į lietuvių kalbą. Tai – Europos valstybių valdovų rūmų pristatymo renginys.

Profesorius – vienas žymiausių Lenkijos klasicizmo ir romantizmo meno istorijos tyrinėtojų, muziejininkų ir muzeologų, Varšuvos karališkosios pilies atkūrėjų.

A. Rotermundas (gimė 1941 m.) studijavo Varšuvos universiteto Istorijos fakultete, specializavosi meno istorijos srityje. Jo magistro darbui, o vėliau ir daktaro disertacijai vadovavo prof. Stanislavas Lorencas (Stanisław Lorentz) – garsus prieškario Vilniaus ir Naugarduko vaivadijų vyriausiasis restauratorius.

Apgynus habilituoto daktaro disertaciją, A. Rotermundui suteiktas Lenkijos mokslų akademijos Meno instituto meno istorijos profesoriaus vardas.

Vienu populiariausių profesoriaus veikalų yra laikomas „Lenkijos klasicizmas“. Žinomos ir mokslinės studijos „Karališkoji pilis – monarcho rezidencijos funkcijos ir paskirtis Švietimo epochoje“, „J. N. L. Durand ir Lenkijos architektūra XIX a. 1 pusėje“, „Klasicizmas ir romantizmas Lenkijoje“, „Varšuvos nacionalinio muziejaus rinkinių architektūrinių piešinių katalogas“, „Italų menininkai Stanislovo Augusto Poniatovskio dvare“.

Mokslininkas yra parašęs vadovą po Varšuvos karališkąją pilį, po Karališkuosius ir Didžiuosius apartamentus. A. Rotermundas – vienas iš Varšuvos architektūros paminklų atlaso sudarytojų.

Savo mokslinėje veikloje profesorius visada daug dėmesio skyrė Lietuvos kultūros bei meno paveldui, Abiejų Tautų Respublikos laikų Lietuvos ir Lenkijos ryšiams.

A. Rotermundas, kaip didelę praktinę patirtį atkuriant istorines rezidencijas turintis specialistas, Lietuvos kultūros ministro kvietimu yra oficialus bei aktyvus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir ekspozicijų įrengimo konsultantas.

 

Dar kartą apie Varšuvos karališkosios pilies istoriją

Dabartinė pilis – tai pokario laikotarpiu iš griuvėsių atkurta istorinė rezidencija, vadinama Lenkijos istorijos ir kultūros nacionaliniu paminklu, laikoma vienu svarbiausių lenkų valstybingumo bei tautinio tapatumo simbolių. XIII–XV a. čia gotikinę pilį pastatė Mazovijos kunigaikščiai Piastai (Piastowie). XVI a. pr. jų valdos bei ši pilis atiteko Lenkijos ir Lietuvos valdovui Žygimantui Senajam. Čia kurį laiką gyveno Bona Sforca (Bona Sforza). 1569 m., pasirašius Liublino uniją, Varšuvos pilis paskirta bendriems Lenkijos ir Lietuvos seimams. Žygimantas Augustas ją perstatė renesanso stiliumi. Po 1595 m. gaisro Vavelyje Žygimantas Vaza savo rezidenciją perkėlė į Varšuvą. 1598–1619 m. vyko pilies rekonstravimo ir pritaikymo nuolatinei rezidencijai darbai. Ji įgavo ankstyvojo baroko bruožų. XVII a. vid. pilis buvo nusiaubta švedų. Po karo pamažu restauruota. XVIII a. pr. vėl nukentėjusi pilis remontuota Vetinų (Wettin) dinastijos valdovų, suteikusių jai rokoko stiliaus elementų. Paskutinis Lenkijos ir Lietuvos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis taip pat perstatė pilį, jos interjeruose įgyvendino naują ikonografinę programą. Pilies architektūra įgavo klasicizmo bruožų. 1791 m. čia buvo patvirtinta garsioji Gegužės 3 d. konstitucija. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 m. Varšuvos pilies, kuri 200 metų buvo Lenkijos ir Lietuvos jungtinės valstybės seimų vieta bei bendrų valdovų rezidencija, klestėjimo metas baigėsi. Pilis prarado savo istorinę reprezentacinę funkciją, nors čia kurį laiką rezidavo Varšuvos kunigaikštystės valdovas, Rusijos vietininkai. Atkūrus Lenkijos valstybę XX a. pr., Varšuvos pilis buvo restauruota, joje įrengti ir prezidento apartamentai. 1939 m. prasidėjus karui pilis sudegė, o vokiečių kariuomenė 1944 m. ją, kaip Lenkijos suverenumo ir istorinės valstybingumo tradicijos simbolį, sąmoningai sulygino su žeme. Profesoriaus Stanislavo Lorenco (Stanisław Lorentz) rūpesčiu pavyko išgelbėti daugelį pilies meno vertybių ir interjero detalių. Po karo vyko diskusijos dėl Varšuvos pilies, kaip Lenkijos valstybingumo simbolio, atkūrimo. 1971–1984 m. ji buvo atstatyta, o interjerų atkūrimas užsitęsė. Šiandien atstatytoje Varšuvos pilyje veikia svarbi ir moderni nacionalinė muziejinė institucija, atliekanti ir valstybės reprezentavimo funkciją. Atkurta rezidencija bei visas Varšuvos senamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tapo reikšmingu edukacijos ir turizmo traukos centru, kuriame pastaraisiais metais vyksta didelės permainos, susijusios su infrastruktūros plėtra, ekspozicijų modernizavimu, lankytojų aptarnavimu ir kita aktyvia muziejine veikla.

Varšuvos karališkąją pilį ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje sieja ne tik bendri šeimininkai, bet ir politiniai, kultūriniai bei meniniai ryšiai. Varšuvoje rezidavo kelios lietuvių princesės iš Gediminaičių dinastijos bei Radvilų giminės, Renesanso ir ankstyvojo Baroko epochose abiejose rezidencijose dirbo tie patys italų menininkai. Abi simbolinę reikšmę tautų valstybinėje savimonėje turinčios rezidencijos patyrė panašių sunaikinimų likimą ir abi jas nuspręsta atkurti, pritaikant muziejinėms bei reprezentacinėms reikmėms. Abi muziejinės institucijos glaudžiai bendradarbiauja ir siekia pagerinti atliekamų funkcijų, susijusių su lankytojų švietimu, nacionalinio paveldo pristatymu ir tarptautinių istorinių ryšių aktualinimu, kokybę. 2009 m. buvo pasirašyta Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bei Varšuvos karališkosios pilies – Nacionalinio istorijos ir kultūros paminklo ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis. Jau treti metai ji sėkmingai įgyvendinama, abiejų institucijų specialistai aktyviai bendradarbiauja, keičiasi patirtimi, vykdomi bendri edukaciniai, ekspoziciniai, leidybiniai ir kiti muziejiniai projektai.
 

Susiję įrašai

Nuotraukų galerija

Daugiau straipsnių

Vasarą Valdovų rūmų muziejus dirba ilgiau!

20240531

Pradedame vasaros sezoną, kuris bus pilnas puikios muzikos, kino bei istorijos. Taip pat ilgėja muziejaus darbo laikas ir jame galėsite apsilankyti visomis savaitės dienomis!

MUZIEJAUS DARBO LAIKAS VASARĄ (birželio 1 d. – rugpjūčio 31 d.):
I, II, III, VII 10.00–18.00
IV, V, VI 10.00–20.00
 

Plačiau

Dr. Tomos Zarankaitės-Margienės ir kolegų archeologų knyga – „Top 30“ knygų sąraše!

20240614

15min.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Audrius Ožalas parengė 30-ies geriausių negrožinės literatūros knygų sąrašą. Labai džiaugiamės, kad Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė, kartu su kitais autoriais – dr. Giedre Piličiauskiene ir dr. Povilu Blaževičiumi, išrinkta kaip vieno geriausių leidinių autorė. Kolektyvinė monografija „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“ (Vilniaus universiteto leidykla) buvo pristatyta šiais metais per knygų mugę.

Plačiau

Publikuota: 2011-09-25 16:10 Atnaujinta: 2011-09-26 14:20
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika