2025 m. spalio 1 d. minime vienos reikšmingiausių Lietuvos archeologijos istorijos asmenybių – Jono Puzino – 120-ąsias gimimo metines. Jis buvo profesionalios archeologijos disciplinos kūrėjas Lietuvoje: atliko sistemingus tyrimus, rengė naujus specialistus ir suformavo lietuvių archeologų mokyklą. Puzinas taip pat pradėjo kurti lietuvišką archeologijos terminiją bei suklasifikavo visus iki tarpukario pabaigos surastus radinius. Net priverstinai atsidūręs toli nuo tėvynės, jis nenutraukė ryšių su Lietuvos praeitimi – tęsė tyrimus, puoselėjo istorinę atmintį, ugdė tautinę savimonę ir paliko gausų kultūrinį paveldą ateities kartoms.
Žymus Lietuvos archeologas J. Puzinas gimė 1905 m. spalio 1 d. Svaronių vienkiemyje, Ukmergės apskrityje, stambių ūkininkų šeimoje. Pirmąsias mokslo žinias J. Puzinas gavo rusų liaudies mokykloje, vėliau mokėsi Ukmergės gimnazijoje. Ten ir atsiskleidė jo polinkis į kalbotyrą bei istoriją. 1925 m., baigęs gimnaziją, jis įstojo į Lietuvos universitetą Kaune studijuoti lituanistikos, pedagogikos ir lyginamosios kalbotyros. Gali būti, kad jaunystėje J. Puzinas net nesvarstė apie archeologo kelią – jo interesai buvo labiau susiję su kalba ir istorija, tačiau būtent šios sritys vėliau padėjo jam atrasti kelią į archeologijos mokslą.
Studijų metais J. Puzinas dirbo Kauno miesto savivaldybėje, vėliau – Kauno miesto muziejuje, vadovaujamame Eduardo Volterio. Būtent muziejinė veikla pastūmėjo jį rinktis archeologiją kaip pagrindinę gyvenimo kryptį. Dirbdamas muziejininku jis rinko medžiagą apie Kauno miesto istoriją, parengė kelis straipsnius apie Kauną ir Šiaulius.
Po 1926 m. perversmo J. Puzinas tapo Prezidento Antano Smetonos raštų kalbos redaktoriumi. Tikėtina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento prielankumas lėmė, jog J. Puzinas turėjo galimybę išvykti į užsienį studijuoti archeologijos. 1930 m. J. Puzinas, gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, iškeliavo į Heidelbergo universitetą Vokietijoje, kur studijavo proistorę pas žymų profesorių Ernstą Wahlę. 1934 m. apgynė daktaro disertaciją „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“, kurioje atskleidė archeologijos svarbą tautinei savimonei. J. Puzinas tapo pirmuoju lietuvių archeologu, įgijusiu Vakarų Europos universitetinio lygio išsilavinimą.
Sugrįžęs į Kauną, J. Puzinas ėmėsi dviejų darbų: dėstė Vytauto Didžiojo universitete ir dirbo muziejininku. 1936 m. jo iniciatyva Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje buvo įkurtas Priešistorės skyrius, kuris tapo profesionalios Lietuvos archeologijos ekspozicijos pagrindu. J. Puzinas sistemino radinius, kūrė archeologijos terminiją, parengė pirmąją apžvalginę studiją „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ (1938). Tuo pat metu jis organizavo archeologines ekspedicijas – tyrinėjo Eigulių, Seredžiaus, Veršvų, Sargėnų ir kitus kapinynus bei piliakalnius, rengė mokslinius straipsnius.
J. Puzinas buvo ir puikus pedagogas – jis parengė pirmąją profesionalių lietuvių archeologų kartą: Praną Kulikauską, Reginą Volkaitę-Kulikauskienę, Mariją Gimbutienę, Rimutę Jablonskytę ir kitus. Nors Lietuvoje archeologija iki tol buvo daugiausia mėgėjų sritis, J. Puzino dėka ji tapo savarankišku akademiniu mokslu.
1940–1943 m. J. Puzinas vadovavo Vilniaus universiteto Archeologijos katedrai ir buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Tuo metu jis taip pat buvo Lietuvos mokslų akademijos narys, vadovavo Archeologijos poskyriui.
Karo metai, deja, atnešė skaudžių išbandymų – 1942-aisiais už dalyvavimą slaptoje Rytų Lietuvos draugijoje jis buvo suimtas gestapo ir kurį laiką kalintas.
1944 m., artėjant sovietų armijai, J. Puzinas su šeima pasitraukė į Vakarus. Hamburge įsteigtame Pabaltijo universitete jis dirbo Filosofijos fakulteto prodekanu, o 1948–1949 m. buvo paskutiniu šio universiteto rektoriumi. Nors karo sąlygos nebuvo palankios mokslui, jis toliau kaupė medžiagą Lietuvos priešistorei, lankėsi Vokietijos bibliotekose, palaikė ryšius su kolegomis.
1949 m. persikėlęs į Jungtines Amerikos Valstijas, J. Puzinas iš pradžių dirbo įvairius darbus, bet netrukus įsitraukė į lietuvių kultūrinį gyvenimą. 1953–1965 m. jis redagavo Bostone leidžiamą „Lietuvių enciklopediją“. Čia J. Puzinas parašė gausybę straipsnių apie Lietuvos archeologiją, taip išsaugodamas ryšį su savo moksline sritimi. Jis taip pat aktyviai dalyvavo Filadelfijos lietuvių bendruomenės veikloje: 1955–1958 m. buvo vicepirmininku, o 1969–1972 m. – pirmininku. 1962 m. pradėjo vadovauti Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros tarybai, garsėjo kaip taktiškas ir tolerantiškas asmuo, gebėjęs suvienyti skirtingų politinių pažiūrų išeivijos lietuvius. Net ir išvykęs už Atlanto domėjosi Lietuvos archeologija, džiaugėsi naujais, daug žadančiais archeologais Mykolu Michelbertu, Adolfu Tautavičiumi, Vytautu Urbanavičiumi.
Už nuopelnus Lietuvai 1938 m. jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu.
J. Puzinas mirė 1978 m. balandžio 14 d. Čikagoje, Jungtinės Amerikos Valstijose.
Po mirties jo atminimas pagerbtas Lietuvoje: 1990 m. gimtinėje Svaronyse pastatytas paminklas, 2005 m. išleistas pašto ženklas, o 2007 m. jo vardu pavadinta gatvė Kaune. Jono Puzino atminimui pagerbti Vilniaus universitete reguliariai vykdomos archeologų konferencijos-skaitymai.
2025 m. prisimenant šio iškilaus archeologo 120-ųjų gimimo metinių sukaktį ir kartu minint dr. A. Tautavičiaus 100-mečio ir habil. dr. V. Urbanavičiaus 90-mečio jubiliejus Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai kartu su Vilniaus universitetu ir Lietuvos istorijos institutu surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Archeologinės kelionės laiku“.
