2025 m. liepos 3 d. minėtume ilgamečio Vilniaus pilių tyrinėtojo habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus 90-ies metų gimimo sukaktį. 2024 m. sausio 22-osios rytą Vytautas iškeliavo anapilin. Lietuva neteko vieno ryškiausių XX a. antros pusės archeologų, tyrusių itin platų archeologinių paminklų spektrą, skelbusio medžiagą ne tik spausdintiniu, bet ir kino formatu, inicijavusio ir atlikusio ne vieną itin reikšmingą Lietuvos istorijos ir archeologijos paminklo tyrimą, savo įžvalgomis ir sumanymais pralenkusio laiką ir asmeniniu pavyzdžiu išauginusio ne vieną jaunųjų specialistų kartą.
2024 m. liepos 3-iąją, per savo gimtadienį, Vytautas sugrįžo į gimtinę, į Skirsnemunę.
Ši virtuali, sukakties dieną publikuojama paroda yra skirta Vytauto Urbanavičiaus 90-osioms gimimo metinėms paminėti ir jo profesiniam keliui atminti.
Vytautas Urbanavičius gimė 1935 m. liepos 3 d. Jurbarko valsčiuje, Skirsnemunės kaime. Šeima gyveno šalia Skirsnemunės buvusiame Molynės kaime. Nuo 1942 m. ketverius metus mokėsi Skirsnemunės pradžios mokykloje, 1947–1950 m. – naujai įsteigtoje Skirsnemunės septynmetėje mokykloje. Skirsnemunėje visa klasė pagarbiai jį vadino „Molynės profesoriumi“, nes buvo apsiskaitęs ir smalsus. 1950 m. įstojo į aštuntą Jurbarko vidurinės mokyklos klasę, o 1953 m. šeimai persikėlus į Zarasus, 1954 m. čia baigė vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universitetą, Istorijos-filologijos fakulteto istorijos specialybės kursą. 1959 m. baigęs universitetą gavo istoriko ir vidurinės mokyklos istorijos mokytojo kvalifikaciją suteikiantį diplomą.
V. Urbanavičiaus archeologinis kelias prasidėjo dar būnant trečio kurso studentu. Karjeros pradžia susijusi su vienu unikaliausių radinių, aptiktų 1957 m. vasarą Vilniuje, Antakalnyje, Smėlio gatvėje, – Vilniaus mamutu. 1957 m. rugpjūčio 1–15 d. vyko tyrimai, kuriuose V. Urbanavičius darbavosi kartu su Istorijos instituto archeologais Alge Jankevičiene ir Pranu Kulikausku.
1957 m. V. Urbanavičius taip pat pradėjo dirbti ir restauratoriumi tuometiniame Istorijos ir etnografijos muziejuje (dab. Lietuvos nacionalinis muziejus), o po metų tapo šio muziejaus restauracinių dirbtuvių vedėju. Restauravimo mokėsi stažuotėse Maskvos ir Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) muziejuose. Kartu nuo 1963 m. neakivaizdiniu būdu mokėsi Maskvoje, Miklucho-Maklajaus instituto Plastinės veido rekonstrukcijos laboratorijoje pas profesorių Michailą Gerasimovą. 1965 m. lapkričio 5 d. buvo priimtas dviem metams Istorijos instituto aspirantu. 1967 m. spalio 4 d. apgynė istorijos mokslų kandidato (dabar atitinkamai – daktaro) disertaciją tema „Lietuvos kaimo gyventojų materialinė ir dvasinė kultūra XIV–XVII amžiais“. Darbo vadovu buvo prof. M. Gerasimovas, konsultavęs metodikos, plastinės rekonstrukcijos ir antropologijos klausimais, o Lietuvos archeologinės pusės – Adolfas Tautavičius. Po aspirantūros nuo 1967 m. lapkričio 4 d. V. Urbanavičius buvo Istorijos instituto jaunesniuoju, o nuo 1971 m. gegužės 3 d. – vyresniuoju moksliniu bendradarbiu (šioms pareigoms perrinktas ir 1977, 1983, 1987, 1992 m.).
Dirbdamas Istorijos institute nagrinėjo temą „Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje XV–XVII a.“, vadovavo „Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvado“ rengimo archeologų grupei ir organizavo į sąvadą įtraukiamų paminklų žvalgomuosius tyrimus. Nuo 1958 m. dalyvavo daugelyje Archeologijos sektoriaus (skyriaus) vykdomų tyrimų ekspedicijų, o 1966 m. buvo išsiųstas tirti prie Užvenčio kaimo (Kelmės r.) esančio Šlapgirio senkapio. Šis kapinynas – pirmasis tirtas savarankiškai. 1967 m. V. Urbanavičius įtrauktas ir į A. Tautavičiaus vadovaujamą grupę, vykdžiusią Tolminkiemio (Karaliaučiaus sr.) bažnyčios liekanų tyrimus. Vėliau ėmėsi Ruseinių, Graužių, Seredžiaus, Obelių bei daugelio kitų kapinynų tyrimų. 1971 m. užbaigdamas dr. Rimutės Rimantienės aptikto dubenėto akmens prie Mosėdžio aplinkos tyrimus, įsitraukė ir į mitologinių akmenų vietų tyrimus. Daugiausia dėmesio V. Urbanavičiaus tyrimuose buvo skiriama laidojimo papročių kaitai Lietuvoje įvedus krikščionybę. Kai kurios įžvalgos, pavyzdžiui, paremtos Obelių kapinyno tyrimais, kad deginti mirusieji laidoti vandenyje, tuomet buvo priimtos gana skeptiškai ir tik nauji tyrimai daugiau nei po dvidešimties metų Bajorų kapinyne tas prielaidas patvirtino. V. Urbanavičius įrodė ir į Lietuvos mokslo apyvartą įvedė naujus duomenis apie tai, kad mirusiųjų deginimo paprotys gyvavo iki XV a., o įkapių dėjimas į kapus tęsėsi iki XVI–XVII a. ribos. Šiai temai skirtas darbas „Lietuvos pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a.“ už kurį tyrinėtojui 1993 m. buvo suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis. Iš viso V. Urbanavičius yra tyręs arba dalyvavęs tiriant daugiau kaip 100 archeologijos objektų, parengęs ir išleidęs kelias monografijas, apie 200 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių.
1966 m. V. Urbanavičius susidomėjo kinu ir ne tik filmavo vaizdo siužetus, bet ir fiksavo archeologinius paminklus, mokslinėse ekspedicijose atliekamų tyrimų eigą, kūrė dokumentines istorines apybraižas. 1968 m. pasirodė pirmasis filmas „Šlapgiriškiai prieš 500 metų“. Užfiksuota medžiaga buvo sumontuota į daugiau nei 60 filmų. Gerai žinomas jo kino filmų ciklas „Šventaragio slėnio mįslės“ apie Vilniaus pilių ansamblio istoriją ir kultūros paveldą, jo tyrinėjimus bei likimą. 2005 m. buvo sukurtas filmas „Katedros lobynas“, 2006 m. – „Prezidentų likimas“. Susiejęs archeologines ir antropologines žinias bei domėjimąsi kinu, V. Urbanavičius kūrė mokslo populiarinimo kino žurnalą „Atkasta praeitis“.
V. Urbanavičius domėjosi plastinės veido rekonstrukcijos pagal kaukolę metodika, buvo vienintelis šios srities specialistas Lietuvoje. Pagal M. Gerasimovo metodą atkūrė per 300 grafinių ir daugiau kaip 40 skulptūrinių įvairių laikotarpių Lietuvos teritorijos gyventojų bei istorinių asmenybių portretų (Barboros Radvilaitės, Kristijono Donelaičio, Teofilio Ruigio).
1989–1990 m. dalyvavo Estijos prezidento Konstantino Petso (Konstantin Päts) palaikų paieškų ir grąžinimo į tėvynę ekspedicijoje. Gan nelengvos ir kurį laiką nesėkmingos paieškos tik dėl V. Urbanavičiaus atkaklumo baigėsi sėkmingai, ieškomi Estijos prezidento palaikai buvo surasti. Už šį darbą 2005 m. V. Urbanavičius Estijos prezidento apdovanotas Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu.
V. Urbanavičius taip pat dalyvavo tautosakininkų brolių Antano ir Jono Juškų identifikavimo, Latvijos prezidento Karlio Ulmanio (Kārlis Ulmanis) kapo paieškų Turkmėnijoje ekspedicijose, dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje.
1994–1996 m. V. Urbanavičius vadovavo Vilniaus Tuskulėnų parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimams, kartu su teismo medicinos ekspertais ėmėsi identifikuoti aukas, jo pastangomis identifikuoti 1944–1947 m. KGB nužudytų ir Tuskulėnų dvaro parke užkastų 44 žmonių palaikai, tarp kurių buvo ir vyskupas Vincentas Borisevičius. Už nuopelnus Lietuvos mokslui ir kultūrai 1994 m. V. Urbanavičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.
V. Urbanavičius, kaip laidosenos bei palaikų identifikavimo ir veido plastinės rekonstrukcijos specialistas, 1984–1989 m. dalyvavo Vilniaus katedros tyrimų grupėje. Nuo to laiko daug dėmesio skyrė Vilniaus katedroje palaidotiems asmenims, aktyviai rinko ir analizavo ankstesnių tyrinėtojų medžiagą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kapo paieškų klausimais ir kėlė palaikų buvimo vietos hipotezes.
1988 m. pradėti Vilniaus Žemutinės pilies tyrimai pakeitė ne tik Institute tyrinėtą temą, sezonines ekspedicijas, bet ir pasuko tolesnį V. Urbanavičiaus mokslinį gyvenimo kelią link Lietuvos pilių tyrimų. 1988–2001 m. jis vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijos tyrimams, kurių metu buvo atkasti buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų keturių korpusų pamatai. Šie archeologiniai tyrimai pačioje pradžioje buvo vieni pažangiausių metodine prasme – tyrinėti milžiniški plotai, kuriuose perkasos gylis siekdavo ir iki 7–8 metrų, grunte susikaupęs vanduo siurbtas galingais siurbliais, ištirtas gruntas iš perkasos šalintas transporteriais, tiriamos žemės sijotos, svarbesni sluoksniai buvo plaunami specialiai įrengtoje grunto plovykloje. Tyrimų grupėje atkastus mūrus braižė architektai, radiniai čia pat buvo restauruojami įsteigtame Restauravimo skyriuje, o tyrimų grupėje dalyvavo prityrusių ir jaunų archeologų komanda. Žemutinės pilies tyrimų ekspedicijoje gan plačiai taikyta tuomet dar didelė naujovė – metalo detektorius, žemes perkrauti įsigytas ekskavatorius o virš tyrimų buvo įrengti modernūs plastikiniai angarai, saugoję atkastus mūrus nuo kritulių ir sniego. Tyrimų vietoje buvo įrengta archeologinių radinių ekspozicija, vedamos nuolatinėmis tapusios ekskursijos, po didžiuliais tyrimų vietą gaubusiais angarais vykdyta plati archeologinių kasinėjimų ir atkastų istorinių senienų populiarinimo bei kita kultūrinė veikla. Požemiuose buvo įrengta scena, tribūnos žiūrovams, pradėta nuolat organizuoti renginius, koncertus, teatralizuotus vaidinimus (režisierė Irena Bučienė iš teatro scenos perkėlė dramas „Mindaugą“ (pagal Justiną Marcinkevičių) ir „Barborą Radvilaitę“ (pagal Juozą Grušą)). Iš esmės kartu su vykstančiais archeologiniais tyrimais tuomet buvo sukurta ir kultūrinės veiklos programa, labai panaši į tai, kas dabar ir vyksta Valdovų rūmų muziejuje. V. Urbanavičius vienas pirmųjų į viešumą kėlė ir Valdovų rūmų atkūrimo klausimą. Kasmet atrandant naujus rūmų pamatus, ėmus kauptis mokslinių tyrimų duomenims, ši idėja vis rimčiau buvo paremiama ir moksliniais argumentais. 1994 m. kartu su architektais imtas rengti rūmų maketas, o nuolatinės diskusijos su palaikančiaisiais ir oponuojančiaisiais galiausiai atvedė iki Rūmų atkūrimo įstatymo priėmimo 2000 m. ir realių statybos darbų pradžios 2002 metais. (Dok. f. „Archeologas Vytautas Urbanavičius“, 1997, autoriai Juozas Matonis, Vytautas Damaševičius).
Įkūrus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, V. Urbanavičius tapo ir muziejaus bičiuliu, buvo Muziejaus Tarybos garbės ir Muziejaus leidinio „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“ redakcinės kolegijos narys, kartu surengtas ir ne vienas projektas. Vienas tokių – 2010 m. tuometiniame Taikomosios dailės muziejuje Valdovų rūmų muziejaus ir Nacionalinio muziejaus bendrai surengta V. Urbanavičiaus 75-mečiui skirta paroda „Sugrąžinta praeitis“ (kuratoriai E. Griciuvienė, G. Grižas, B. Verbiejūtė). Parodai buvo surinkti radiniai iš pagrindinių V. Urbanavičiaus tirtų objektų: iš Smėlio gatvės Vilniuje, geležies amžiaus laidojimo paminklų, Obelių ežero dugno ir Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų tyrinėjimų; pagal įvairių epochų kapuose rastas kaukoles buvo atkurti skulptūriniai istorinės Lietuvos gyventojų portretai.
Buvo įgyvendinti keli Valdovų rūmų muziejaus ir V. Urbanavičiaus leidybiniai projektai – 2010 m. išleista knyga „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“, kurioje kartu su autorių kolektyvu apibendrinti naujausi kompleksinių tyrimų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje rezultatai; 2011 m. išleista knyga „Sugrąžinta praeitis“, kurioje publikuoti V. Urbanavičiaus nuo 1966 iki 1993 m. žvalgytų ir plačiau tyrinėtų 132 archeologijos, mitologijos, architektūros ir istorijos vertybių duomenys. Įdomu tai, kad vadovaujant V. Urbanavičiui ištirtas daugiau kaip 21 866 m2 plotas 76 laidojimo paminkluose (1 313 griautinių kapų ir 71 degintinis žmogaus kapas, 100 griautinių žirgų kapų) prie 46 mitologinių ir istorinę reikšmę turinčių akmenų vietų. Už svarų indėlį atliekant XX a. antros pusės archeologinius tyrinėjimus ir medžiagos publikavimą Lietuvos archeologijos draugija dr. V. Urbanavičių 2011 m. išrinko „Metų archeologu“. 2018 m. V. Urbanavičius kartu su Valdovų rūmu muziejumi spaudai parengė Vilniaus katedros ir joje palaidotų asmenų istorijai skirtą knygą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“.
Simboliška, bet vienas paskutinių renginių, kuriame dalyvavo V. Urbanavičius vyko Valdovų rūmų muziejuje ir buvo skirtas Vilniaus Žemutinės pilies istorijai ir tyrimams. 2023 m. švenčiant Vilniaus vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 700 metų jubiliejų, Valdovų rūmų muziejuje vyko paroda „Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“, o jos kultūrinių renginių cikle buvo surengta V. Urbanavičiaus 1973 m. sukurto filmo „Vilnius prieš 650 metų“ peržiūra ir diskusija su filmo autoriumi ir Vilniaus Žemutinę pilį tyrinėjusiais archeologais, V. Urbanavičiaus kolegomis ir mokiniais.
Vienas paskutinių Vytauto Urbanavičiaus darbų – tekstas, skirtas gimtosios Skirsnemunės istorijai – buvo beveik parengtas, paruoštos iliustracijos. Buvo telikę tik padėti tašką...
2025 m. liepos 3 d.
Šių metų rugsėjo 25–26 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ir Valdovų rūmų muziejuje vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Archeologinės kelionės laiku“, skirta trijų iškilių ir Lietuvos archeologijos istorijai nusipelniusių mokslininkų – habil. dr. Jono Puzino 120, habil. dr. Adolfo Tautavičiaus 100 ir habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus 90 metų jubiliejinėms sukaktims paminėti.
