Įleidžiamoji spyna

Įleidžiamoji spyna
Aktualu iki 2017-02-19

XVI a. pab. XVII a. pr.
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1989 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 797.
Restauravo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 725/9498 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

XVI a. Vakarų Europoje išpopuliarėjo įleidžiamosios spynos. Jų mechanizmas būdavo tvirtinamas vidinėje durų pusėje ir buvo pastebimas. Matoma spynos dalis puošta vijoklių, lapų, gėlių motyvais, arabeskomis, delfinais, figūromis. Būdavo naudojamos įvairios puošybos technologijos: kalimas, graviravimas, pjaustinėjimas, ėsdinimas.

Tiriant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritoriją rastos kelios įleidžiamosios spynos ir jų dalys. Viena iš tokių ornamentuotų įleidžiamųjų spynų aptikta 1989 m., tiriant rūmų pietų korpusą.

Nuo XVI a. pr. žinome apie Vilniuje spynas gaminusius amatininkus. Jie priklausė seniausiam Vilniaus amatininkų cechui. Sekant Krokuvos pavyzdžiu, Vilniuje buvo įkurtas kalvių, katilių ir šaltkalvių cechas, kurio privilegiją 1516 m. rugpjūčio 4 d. patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis.

Spynų meistras, iliustracija iš Niurnbergo miesto bibliotekoje (Vokietija) saugomo XV a. vidurio rankraščio

Medžiagą parengė Egidijus Ožalas
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. „Archeologiniai tyrimai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 2: 1989 metų tyrimai, atsakingasis redaktorius A. Tautavičius, Vilnius, 1991, p. 39, il. 42.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 262.
Skučienė A., Steponavičienė D. „Spynos ir raktai“, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 4: 1994–1995 metų tyrimai, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, Vilnius, 1999, p. 107–115, il. 169.
Urbanavičius V. „Kalviai ir šaltkalviai“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rezidencija Vilniuje, sudarė V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 225–227.

http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/turto-simboliai-raktai-ir-spynos/1296.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Rašalinė

Rašalinė

20251110

XV a. rašalines naudojo tik raštinga visuomenės dalis – tie, kurie turėjo mokėti rašyti dėl savo užimamų pareigybių: raštininkai, iždininkai ir kt. Remiantis archeologiniais duomenimis, žinoma, kad viena pagrindinių to laikotarpio raštininkų naudotų kanceliarijos priemonių – rašalinės. Jos buvo tekintos iš kaulo, drožtos iš rago, lietos iš metalo ar lipdytos, žiestos iš molio. Nuo XV a. rašalinės pradėtos gaminti taip, kad jas būtų patogu nešioti, – su dangteliais, neretai pritvirtintos prie diržo. Tai leido raštininkams būti mobiliems, keliauti ir dirbti ne vienoje vietoje. Dažniausiai naudotas juodas rašalas. Spalvotas rašalas (mėlynas, raudonas) – prabangesnis (jo ir gamyba buvo brangesnė), naudotas taupiau.
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritoriją XV a. sluoksnyje rasta išskirtinės išvaizdos rašalinė. Ji pagaminta iš pilkos molio masės, lipdyta, dengta rusvai žalia glazūra, sveika. Rašalinė vandens paukščio pavidalo, su skyle nugaroje (rašalui laikyti), snapas ir uodega nulūžę. Ji dekoruota geometriniu ornamentu. Paprastos rašalinės pasižymėjo funkcionalumu, buvo mažai dekoruotos. Prabangesnės galėjo būti profiliuotos, puoštos įmantresnėmis figūrinėmis detalėmis. Rašalinių išvaizda neretai priklausė nuo savininko statuso – kuo aukštesnes pareigas ar statusą užėmė žmogus, tuo puošnesnė buvo ir jo rašalinė. 

 

Plačiau

Publikuota: 2017-02-13 Atnaujinta: 2017-02-12 23:48
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika