Kovos peilio geležtės smaigalys

 

2002 m. tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos išorinį kiemą, aptiktas kovos peilio geležtės smaigalys. Radinio ilgis 11,4 cm, plotis 1–2,3 cm, storis 0,6 cm.

Nulūžęs kovos peilio geležtės fragmentas nėra vienintelis tokio tipo ginklo radinys pilies ir rūmų teritorijoje. Iki šiol žinomi bent du santykinai sveiki kovos peiliai, keletas jų fragmentų bei odinės makštys, skirtos šio tipo ginklams. Panašūs ir jiems giminingi kovos peiliai Europoje buvo naudojami nuo XIV a. pabaigos iki XVII amžiaus. Šie ginklai, žinomi pavadinimais Bauernwehr, Hauswehr, Rugger, tesak ar kord, išsivystė iš buitinių peilių. Kai kuriuose Europos regionuose, uždraudus valstiečiams ir miestiečiams nešiotis kalavijus, tokie peiliai tapo alternatyva ginkluotės sprendimams.

Pagrindiniai bruožai, išskiriantys šį kovos peilį iš kitų geležtinių ginklų, yra nesimetriška rankenos buoželė ir pagalbinis skersinukas. Geležčių ilgis ir forma labai įvairuoja – nuo ilgų, siaurų ir smailių iki platesnių, gana bukų ar net šiek tiek lenktų. Valstiečiams ir miestiečiams šie peiliai buvo patogūs tiek ūkio darbams, tiek savigynai. Ilgainiui jie tapo populiarūs ir tarp miestų milicijos bei karių. Augant šių ginklų savigynai poreikiui, reikėjo naujovių – dėl to peiliai buvo ilginami ir aprūpinami papildoma riešo apsauga, vienpusiai skersinukai tapo svarbia konstrukcijos dalimi. Nors skersinukų formos galėjo skirtis, pagrindinė funkcija – papildomai apsaugoti ranką nuo sužalojimo priešininko ginklui slystant geležtės plokštuma – išliko nepakitusi. Ankstyvieji šio tipo ginklai, savo forma labai panašūs į buitinius peilius, buvo plačiai naudojami Centrinėje ir Šiaurės Europoje. XV a. viduryje iš jų išsivystė nauji ilgųjų kovos peilių, vėliau vadintų ilgaisiais arba didžiaisiais kovos peiliais, tipai.

Laikui bėgant šis ginklas nebebuvo laikomas vien tik paprastų žmonių atributu – jis išpopuliarėjo tarp aukštesnių visuomenės sluoksnių. Tai įrodo ne tik ikonografija, bet ir iki mūsų dienų išlikę prabangiai dekoruoti artefaktai. Vis dėlto aukštuomenė šiuos įrankius dažniau naudojo kaip medžioklės peilius (vok. Jagdmesser), o karuose pirmenybė buvo teikiama „kilmingesniems“ ginklams.

Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastas geležtės smaigalys yra išskirtinis, nes turi du griovelius – tai retas šio tipo ginklų požymis. Žinoma tik keletas tokių radinių. Geriau išsilaikiusių artefaktų aptikta Lenkijoje (Silezijoje) ir Čekijoje.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – toliausiai į rytus nutolęs regionas, kuriame buvo paplitę tokio tipo ginklai. Ši situacija liudija dar XIV a. pabaigoje prasidėjusią ir XV a. sėkmingai vykusią Lietuvos visuomenės ir karybos vesternizaciją. Vienas iš šios vesternizacijos materialiosios kultūros pėdsakų yra šio tipo ilgieji kovos peiliai.