Žiedas

 

Viduramžiais tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nešioti įvairių tipų žiedai, vieni kurių – žiedai platesne priekine dalimi, puošti ornamentais arba ženklais, įkartomis.

Vilniaus Žemutinėje pilyje atliekant archeologinius tyrimus rastas žiedas, kurio paplatintoje ovalo formos priekinėje dalyje centre – netaisyklingos formos žvaigždė, o iš abiejų pusių, taip pat viršutinėje dalyje – po dvi įkartas (apačioje trys įkartos susijungia į vieną). Lankelis prie priekinės dalies taip pat puoštas įkartomis. Tokie žiedai kai kurių tyrėjų vadinami signetiniais. Pagal apibrėžimą signetas (lot. signetum (signo) – pažymiu, antspauduoju) – žiedas su herbu arba kitokiu ženklu, naudojamas antspauduoti.

XVI–XVII a. istoriniuose šaltiniuose signetai-žiedai įrašyti kaip signetai (сыгнет, сыкнет signet, sigknet) ir nurodoma, kad jie nešioti ant piršto, o spaudai (dirbiniai su rankenėle ir pagrindu atspauduoti) – kaip печать. Tačiau signeto terminas naudotas ir kaip spaudo sinonimas – tai kelia netikslumų.

Iš antspaudo ant dokumento nustatyti, kuo jis atspaustas (spaudu ar žiedu), kartais kyla sunkumų, nes jų dydis ir forma panašūs. Kaip dažnai būdavo antspauduojama signetiniais žiedais – duomenys fragmentiški, bet privačius XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios dokumentus tyrinėjęs dr. Mindaugas Klovas nurodo, kad tik vieną kartą paminėtas signetinio žiedo antspaudas (1529 m.) ant dokumento (testamento).

Signetai ir spaudai gaminti, raižyti ir Vilniuje – 1495 m. auksakalių cecho įsteigimo įraše nurodyta, kad norint tapti auksakaliu reikia pateikti taurę, spaudą ir žiedą su brangakmeniu. Vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose minimi auksakaliai, raižę spaudus – Balka (1541 m.) ir Lukas Jonavičius (1553 m.), dirbę Vilniuje, Jonas Dyla, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui Leonui Sapiegai 1591 m. raižęs spaudus ir signetus, bei kiti. Gabrielis Jonas Frydrichas, atvykęs į Vilnių 1710 m., be kitų dirbinių, gamino ir signetus.

Neabejotinai prie signetinių žiedų galima priskirti išlikusius auksinį Stepono Batoro žiedą su safyru (XVI a.), auksinį Konstancijos Pranciškos Radvilaitės-Sapiegienės žiedą su karneoliu (XVIII a.), Vilniaus sufragano Mikalojaus Bikovskio žiedą (XVIII a.).

Per archeologinius tyrinėjimus tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose ir periferijos senkapiuose aptikta XIV–XVII a. (didžioji dalis XVI–XVII a.) datuojamų žiedų, kurių platesnėje priekinėje dalyje yra ornamentas: įrėžtos linijos (įkartos), kurios arba nesudaro konkrečios sistemos, arba yra panašios į simbolį (žvaigždė), pasitaikė ir nesudėtingo geometrinio ornamento (simetriško arba nesimetriško), primenančio stilizuotas raides, ženklų (R, S, A, K). Tokie žiedai paprastos konstrukcijos, pagaminti iš netauriųjų metalų ir yra tinkami antspauduoti – tai įrodo atlikti tyrimai. Tačiau kas ir ką galėjo antspauduoti tokiais žiedais, ką reiškia juose esantys ženklai? Svarstoma, ar tokių ženklų (ornamentų) užsakovai buvo tam tikri asmenys, ar patys meistrai, ir ar tam teikta kokia nors prasmė, nes žiedų su panašiais ir net analogiškais motyvais rasta daug, jie paplitę plačiame regione. Laidojimo paminkluose viename kape tokių žiedų būta nuo vieno iki kelių, kartais ir 4–6 su skirtingais motyvais. Taigi jeigu viename kape rasta tiek žiedų, kokia buvusi jų funkcija – estetinė ar identifikacinė? Ir ar nesant herbų, inicialų ir kitų elementų tikslu tokius žiedus vadinti signetiniais? Svarstytina, kad tinkamesnis jų pavadinimas būtų – imitaciniai signetiniai.

Dr. Tomas Čelkis tyrinėjo nekilmingųjų ženklus XV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltiniuose ir juos siejo su asmenine nuosavybe (jais žymėti medžiai (drevės), žemės ribos, gyvuliai ir kt.). Tyrėjas publikavo ankstyviausius užfiksuotus vaizdinius ornamentus – 1542 m. dokumente nupieštus 29 valstiečių ženklus. Šiame dokumente surašytos medaus ir piniginės duoklės. Tokie ženklai galėjo būti naudoti ir žymint drevinius medžius. Jie turi panašumų su XIV–XVII a. ženklais žieduose. Žinomas ir kitas atvejis, kai 1594 m. dokumentas „pasirašytas“ nupiešiant dalyvių ženklus.

1611 m. Piepališkių ir Minsko vaivadijos dokumentuose esantys antspaudai su keliomis sukryžiuotomis linijomis primena ženklus ant archeologinių radinių – žiedų. Dr. Edmundas Rimša juos vadina imitaciniais. Tačiau 1608 m. Germanovičių žemių mainų akte yra 24 antspaudai ne tik su svastikos motyvu, bet ir su inicialais S K, S I. Atliekant archeologinius tyrimus rasta žiedų su svastikos motyvu, bet be inicialų (taip pat ir Vilniuje).

Dr. Aivo Ragausko tyrimų duomenimis, miestiečiai naudojo asmeninius ženklus – gmerkus, kuriuos sudarė linijos, augaliniai ar zoomorfiniai motyvai, daiktai, susiję su asmens profesija, inicialai, kartais ir pareigybės. Pasak tyrėjo, gmerkai naudoti „kaip asmens ženklas dokumentuose, kaip patvirtinimas su parašu ar be jo įvairiuose prekybiniuose sandoriuose, pastatams, prekėms pažymėti, pagaliau antkapiuose. Reikia pažymėti, kad atskirti nuo herbų juos nelengva, kadangi XVI–XVII a. dažna tendencija gmerkus stilizuoti, daryti panašius į herbuose vartotus simbolius“[1]. Gmerkai būdavo išraižomi ir žieduose.

Dalis ženklų ant senosiose kolekcijose išlikusių dirbinių bei archeologinių radinių (XVI–XVII a. šaukštai ir kt.) yra savininko asmeniniai ženklai (neabejotina, kurie yra heraldiniai, su inicialais). Ant vertybių iš tauriųjų metalų kartais būna meistro (auksakalio) bei kiti ženklai. Ant kitų dirbinių (XIV–XVII a. keraminiai ir mediniai indai, statinės, peiliai, žirklės, kirviai, plytos, pypkės ir kt.) esantys ženklai traktuotini kaip juos pagaminusių meistrų žymenys, dalis jų susijusi su prekybos, muitų, kokybės kontrolės ženklinimu.

Žiedus ir kitus juvelyrinius dirbinius, spaudus galima pamatyti Valdovų rūmų muziejuje.

 

 

---