Publikuota 20240729
Aktualu iki 2024-08-04
XIV a. pab. – XV a. pr.
Vario lydinys, geležis, alavo danga
Kibirėlio aukštis – apie 17 cm, angos skersmuo – 14,9 cm, dugno skersmuo – 10,7 cm; rankenos tvirtinimo detalių aukštis – 5,6 cm, plotis – 5 cm; rankenos lankelis stačiakampio skersinio pjūvio, 0,3 × 0,8 cm dydžio; kniedžių galvučių skersmuo – 0,8 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. M 1281.
Konservavo ir alavo dangos nustatymo tyrimus atliko restauratorė Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 162/1598; alavo dangos tyrimo Nr. MT-22/733 (Pilių tyrimų centras „Lietuvos pilys“)
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją, toje vietoje, kur šiandien yra atkurtų Valdovų rūmų renesansinis sodas, 2002 m. archeologai atkasė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto Didžiojo laikus menantį kultūrinio sluoksnio horizontą su medinio užstatymo liekanomis. Tarp archeologinių struktūrų – medgrindos, medinių pastatų, tvorų fragmentų buvo surasta ir daug unikalių bei įvairių archeologinių radinių. Vienas tokių – tai visiškai išlikęs, mažas metalinis kibirėlis.
Nors metalinių indų dalių, tokių kaip rankenų tvirtinimo auselės, Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje yra rasta ir daugiau, tačiau toks visiškai išlikęs kibirėlis Valdovų rūmų muziejaus fonduose yra vienintelis. Šis radinys – tai ne tik unikalus, Viduramžiais naudotas daiktas. Jį galima vertinti ir kaip to meto amatininkystės šaltinį: tyrinėti jo gamybos techniką, naudotų žaliavų pasirinkimą, jų apdirbimą ir pan.
Kibirėlis pagamintas iš 2 mm storio vario lydinio skardos lakštų, su geležine rankena, buvo padengtas alavo danga. Dirbinys yra cilindro formos, į viršų nežymiai platėjantis, briaunos kraštai atlenkti į išorę. Abiejuose kibirėlio šonuose – vario lydinio kniedėmis pritvirtintos geležinės rankenos tvirtinimo auselės. Kibirėlio rankena taip pat geležinė, lankelis – stačiakampio skersinio pjūvio formos. Skarda sujungta litavimo būdu. Viename kibirėlio šone aiškiai matoma sujungimo siūlė.
Technologiniu požiūriu, gaminant šį dirbinį, buvo naudotos kelios skirtingos metalo apdirbimo technikos. Tai – geležies kalimas ir formavimas; skardos paruošimas specialiu plaktuku kalinėjant ir išlyginant nulietą ruošinį – plokštelę; litavimas – lydmetaliu sujungiant skardos kraštus; kniedijimas – specialiai paruoštomis cilindro formos kniedėmis sujungiant atskiras dirbinio detales; dirbinio dengimas alavo danga, kuri galėjo būti suformuojama dviem būdais: dirbinį panardinant į lydalą arba įkaitintą dirbinio paviršių įtrinant alaviniu strypeliu.
Tai, kad šis kibirėlis visas pagamintas iš vario lydinio skardos ir buvo dengtas alavo danga, imituojančia sidabrą, rodo, jog tai nebuvo pigus ir kiekvienam prieinamas daiktas. Taip pat pastebėtina, kad ant kibirėlio nėra aprūkimo žymių, vadinasi, jis nebuvo naudotas virti ar vandeniui šildyti. Kita vertus, kibirėlis nėra ornamentuotas, o tai neabejotinai rodytų reprezentacinę ar kitą išskirtinę jo reikšmę. Štai, pavyzdžiui, pasaulyje žinomi nuo bronzos amžiaus iki Viduramžių šventam vandeniui naudoti vario lydinio kibirėliai (situlos) paprastai yra labai puošnūs. Lenkijoje ankstyvaisiais Viduramžiais datuojamuose kapinynuose rasti vario skarda kaustyti kibirėliai taip pat išsiskiria ornamentikos gausa ir įvairove.
Šį kibirėlį galima pamatyti nuolatinėje Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje (I maršrutas „Istorija, archeologija, architektūra“, 5 salė, 5.3 vitrina).
Medžiagą parengė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Babenskas E. „Metalų apdirbimo technologijos II–XIV a.“, in: Academia, 2015, https://www.academia.edu/21925057/METAL%C5%B2_APDIRBIMO_TECHNOLOGIJOS_II_XIV_a_with_english_summary_2015 [žiūrėta 2024-06-05].
Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, sudarytojai D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 204.
Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sudarytojas A. Puškorius. Vilnius, 2011, p. 25.
