Prahos grašis

 

Prahos grašis – tai Čekijos karalystės moneta, kaldinta iš sidabro ir bilono Kutna Horos (1300–1471, 1526–1546), Joachimstalio (1516–1526) ir Prahos (1547) monetų kalyklose. Monetos pavadinimas kilęs iš lotyniško jos pavadinimo grossi denarii pragenses (liet. „didieji Prahos denarai“).

 

Pristatomas Prahos grašis nukaldintas ankstyvuoju Kutna Horos monetų kalyklos veiklos laikotarpiu: 1300–1305 m. jį išleido Vaclovas II (Vaclav II, Čekijos (1283–1305) ir Lenkijos (1300–1305) karalius) iš Pršemislų (Přemyslovci) dinastijos. Monetos averse, t. y. svarbesniojoje jos pusėje, pavaizduota šv. Vaclovo karūna (Vaclovas Šventasis – 924–935 m. Čekiją valdęs kunigaikštis, kankinys ir šventasis, laikomas Čekijos bei Prahos globėju), aplink ją sukomponuota dviguba legenda lotynų kalba – WENCEZLAVS SECVNDVS („Vaclovas II“), DEI GRATIA REX BOEMIE („Dievo malone Bohemijos karalius“). Kitoje monetos pusėje, reverse, pavaizduotas Čekijos heraldinis liūtas, aplink jį legenda – GROSSI PRAGENSES („Prahos grašis“).

 

Šį piniginį vienetą įdomu pažinti todėl, kad XIV–XV a. jis padarė didelę įtaką Vidurio ir Rytų Europos regionui, dėl to net šis laikotarpis įvardijamas kaip „Prahos grašio periodas“. Jis kelia susidomėjimą ir kaip Viduramžių Lietuvos pinigų sistemos dalis – svetur išleistas pinigas, kuris tam tikrą laiką buvo savu.

 

XIII a. pabaigoje dabartinės Čekijos vidurio krašte, Kutna Horos miesto rajone, aptikti turtingi sidabro rūdos telkiniai. Į regioną plūstelėjo tūkstančiai norinčiųjų praturtėti – kilo „sidabro karštinė“. Išgaunamo sidabro kiekis paskatino Čekijos karalių Vaclovą II (1271–1305) imtis reformų. Valdovas išleido naują kalnakasybos įstatymą, kuriame numatė karaliaus teisę į dalį iš viso išgaunamo sidabro, uždraudė laisvą sidabro judėjimą šalyje bei sidabro išvežimą už šalies ribų ne monetų pavidalu. 1300 m. valdovas atliko pinigų reformą – Kutna Horoje įsteigė monetų kalyklą, joje Italijos bankininkams talkinant pradėjo kaldinti stambaus nominalo sidabrinę monetą – grašį, pavadintą Prahos grašiu. Sidabro telkinių savininkai privalėjo išgautą sidabro rūdą perduoti monetų kalyklai, iš kurios mainais gaudavo nukaldintų monetų. Į užsienį sidabras galėjo būti išvežamas tik šių monetų pavidalu. Kasyklose kiekvienais metais buvo išgaunama per 6 500 kg sidabro, o tai leido nukaldinti iki 1,7 mln. monetų. Taip karališkoji Kutna Horos monetų kalykla tapo svarbiausiu pinigų leidybos centru to meto Europoje, o Čekija ir jos valdovai įgijo reikšmingą pajamų šaltinį regioninei galiai auginti. Prahos grašiai kaldinti apie 200 metų, juos leido iš kelių dinastijų – Pršemislų, Liuksemburgų (Luxemburg), Jogailaičių ir Habsburgų (Habsburg) – kilę Čekijos karaliai. Visą šį laikotarpį moneta kaldinta iš esmės to paties dizaino, keisti tik valdovų vardai ir kai kurios smulkios detalės.

 

Iki XIV a. Europoje trūko sidabro, tad įvairiose šalyse daugiausia leistos smulkaus nominalo monetos – denarai. Sidabro ir stambaus nominalo monetų trūkumas apsunkindavo atsiskaitymą. Todėl Prahos grašiai – stambaus nominalo, kokybiški ir gražūs sidabriniai pinigai – greitai plūstelėjo už Čekijos ribų. XIV a. antroje pusėje – XV a. pirmoje pusėje Prahos grašis buvo pagrindinė stambaus nominalo moneta Vidurio ir Rytų Europos regione, cirkuliavo tarptautinėje ir dalies vokiečių valstybių, Austrijos, Vengrijos, Lenkijos bei Lietuvos vidaus apyvartoje.

 

Į Lietuvą Prahos grašiai pateko prekybos keliais valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui (1316–1341). Rašytiniuose šaltiniuose šis pinigas pirmą kartą paminėtas 1325 metais. Masiškai ėmė plisti po Lietuvos krikšto (1387), o po Žalgirio mūšio (1410) ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Prahos grašis buvo populiariausia stambaus nominalo moneta. XIV–XV a. šalies apyvartoje, neskaitant nedidelio kiekio įvairių užsienio monetų, cirkuliavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės smulkaus nominalo sidabrinės monetos – denarai, pinigų sistemos pagrindą sudarę Prahos grašiai (prilygo 10 lietuviškų denarų) ir sidabro lydiniai, iki XIV a. antros pusės – pusapvalio skerspjūvio lazdelės formos (prilygo 60 Prahos grašių), nuo XIV a. pabaigos iki XV–XVI a. sandūros – tribriaunės lazdelės formos (prilygo 96–100 Prahos grašių).

XV a. viduryje Prahos grašis dėl įvairių priežasčių nustojo dominuoti tarptautinėje prekyboje. Pradėtas išimti ir iš šalių vidaus apyvartos, nes ilgainiui tapo kliuviniu nacionalinių pinigų sistemos raidai. Lietuvoje iš apyvartos jis pradėtas išimti per 1495 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovo Aleksandro Jogailaičio (1492/1501–1506) pinigų reformą, pradėjus kaldinti lietuviškus pusgrašius. Galutinai Prahos grašiai išimti per 1535–1536 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506–1548) pinigų reformą, pradėjus kaldinti grašius. Iš Lietuvos apyvartos išimtų Prahos grašių sidabras buvo žaliava lietuviškoms monetoms kaldinti. Lietuvoje yra aptikta daugiau nei 2 000 Prahos grašių. Daugiausia jų rasta lobiuose, daug mažiau – senkapiuose, pavienių atvejų aptikta pilių ir miestų kultūriniuose sluoksniuose. Prahos grašių rasta ir Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje.