Vyriškų pusbačių pora

 

Pluošto tyrimus atliko restauravimo technologė dr. Laima Grabauskaitė (Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras)

 

2002 m., atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, buvo surasta gausi XVII a. pirmąja puse datuojamų odinių radinių kolekcija. Ji aptikta prie pietinio Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų korpuso, viename iš čia buvusios drenažo sistemos šulinių. Manoma, kad ši drenažo sistema buvo įrengta XVII a. pradžioje, greičiausiai po 1610 m. gaisro perstatant rūmus, o odinių dirbinių liekanos ir kiti radiniai į šulinį pateko jau po 1655–1661 m., vadinamojo Tvano laikotarpio. Šiame šulinyje tarp kitų odinių radinių buvo aptiktos ir pristatomų pusbačių detalės.

Restauravimo laboratorijoje atlikus tyrimus nustatyta, kad pusbačių detalės išpjautos iš augalinio rauginimo galvijų odos, o jų siuvimui panaudotas augalinės kilmės pluoštas, kuris dėl didelio suirimo laipsnio tiksliau nebuvo identifikuotas. Išlikusi didžioji dalis detalių leido atkurti artimą buvusiai avalynės poros išvaizdą.

XVII a. pirmąja puse datuojami pusbačiai atspindi to meto Europai būdingas avalynės gamybos tendencijas. Apavo viršaus ir apačios komplektus sudaro santykinai daug detalių. Pusbačiai yra apvaliomis noselėmis, su liežuvėliais, surišami batraiščiais kelties srityje. Kaip batraiščiai dažniausiai naudotos odinės ar tekstilinės virvelės, o XVII a. išpopuliarėjo ir platesnės audinio juostelės – kaspinai, kuriais buvo gausiai puošiamas visas barokinis kostiumas, taip pat ir apavas. Apačios detalių komplektai simetriški – neprofiliuoti dešinei ar kairei kojai. Išlikusios kulno dalies detalės rodo pusbačius buvus su odinėmis sluoksninėmis pakulnėmis – XVII a. į madą atėjusiu avalynės paaukštinimu.

Tokio modelio avalynę dėvėjo tiek diduomenė, tiek ir žemesnio socialinio statuso asmenys, galėjo skirtis tik tam tikri jos konstrukciniai elementai, gamybai panaudotos medžiagos. Įdomu tai, kad brangesnių medžiagų naudojimas Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, kartais net būdavo reglamentuojamas įstatymiškai. Antai Abiejų Tautų Respublikos įstatymų rinkinyje „Volumina legum“ 1620 m. buvo uždrausta eiliniams miestiečiams įsigyti tymo odos dirbinių. Ši minkšta ir plona, dažnai spalvota oda itin vertinta: iš jos gaminti įvairūs aksesuarai, siūta prabangi avalynė.

Iki pat XVIII a. labai panašūs avalynės modeliai su negausiomis išimtimis buvo siuvami ir vyrams, ir moterims, ir vaikams. Konkrečią apavo porą ar pusporę priskirti tam tikrai lyčiai ar amžiaus grupei dažnai gali padėti tik avalynės dydis. Šiuo atveju pusbačių vidpadžių ilgis yra apie 27 cm, šitai leidžia manyti, kad tai yra vyriška avalynė, jos dydis šiandien apytikriai atitiktų 42 europinės sistemos dydį.

Įdomi detalė: panašaus modelio kaip aprašomi pusbačiai avalynė yra pavaizduota išlikusioje koklio su alebardininku dalyje. Šis Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinis radinys, taip pat kaip ir vyriškų pusbačių pora, datuojamas XVII a. pirmąja puse. 

Avalynės pora ir koklio su alebardinko atvaizdu dalis eksponuojama nuolatinėje Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje (III maršrutas „Ginkluotė, kasdienybė, muzika“, 52 salė, 52.2 vitrina).