Dantų šepetėliai

Aktualu iki 2024-05-19
XIX a. (?)
Kaulas, drožimas, gręžimas, šlifavimas
Blaževičius P., Gendrėnas G., Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. II oficinos (dvariškių rūmų) 2003–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita), radinių inv. Nr. Ka 4, Ka 9.
Dantų šepetėlio (inv. Nr. Ka 4) galvutės ilgis – 5 cm, plotis – 1,2 cm, storis – 0,5 cm, skylučių skersmuo – 0,2 cm
Dantų šepetėlio (inv. Nr. Ka 9) ilgis – 14,8 cm, kotelio ilgis – 9 cm, plotis – 0,9 cm, storis – 0,5 cm; galvutės ilgis – 5,8 cm, plotis – 1,2 cm, storis – 0,4 cm
 
2004–2005 m. vykdant archeologinius tyrimus šiaurinėje Valdovų rūmų pusėje, II oficinoje, kur, kaip manoma, yra buvę dvariškių rūmai, viršutiniame, maišytame sluoksnyje rasta XIX–XX a. dirbinių. Dalis jų – kauliniai daiktai, daugiausia sietini su buitimi ir asmens higiena. Tarp jų aptikti ir du dantų šepetėliai.
Vieno dantų šepetėlio rasta tik galvutė – kotelis neišliko. Profiliuotas korpusas primena šiuolaikinį dantų šepetėlį. Galvutė plokščia, prie kotelio siauresnė. Joje suformuotos trys eilės šereliams įstatyti reikalingų skylučių (iš viso 25). Kitas dantų šepetėlis sveikas. Dalis, esanti tarp kotelio ir galvutės, yra siauresnė. Galvutėje suformuotos keturios eilės šereliams įtvirtinti reikalingų skylučių (iš viso 56). Kotelis – lęšio formos skerspjūvio, galas dailiai nusmailintas. Ant dirbinio galvutės ir dalies kotelio pastebima juodų apnašų.
Nuo seniausių laikų žmonės naudojo įvairias burnos higienos priemones. 3500 m. pr. Kr. Babilone naudotos kramtomosios lazdelės yra bene seniausias burnos higienos artefaktas. Senovės Graikijoje buvo populiaru trinti dantis pirštu. Pirmąjį dantų šepetėlį su šeriais Tangų dinastijos laikais (619–907 m. po Kr.) išrado kinai. Šereliai buvo įkišti į kaulo ar bambuko pagaliuke esančias mažas skylutes. Kad dantų šepetėlis paplistų Europoje, prireikė kelių šimtmečių.
Ilgą laiką buvo populiari „dantų kirmino“ teorija – tikėta, kad dantų problemas sukelia juose atsiradę kirminai. Šio suvokimo ištakos siekia senus laikus. Atrastas dar 5000 m. pr. Kr. molio lentelėje parašytas šumerų tekstas, žinomas kaip „kirmino legenda“, kuriame „dantų kirminai“ apibūdinami kaip ėduonies kaltininkai.
1683 m. olandų mokslininkas Antonis van Levenhukas (Antoni van Leeuwenhoek) laiške Londono karališkajai draugijai rašė, kad savo patobulintu mikroskopu tyrinėjo dantų apnašose esančius mikroorganizmus, anot jo, „gyvūnus“. Aprašytąsias bakterijas nupiešė ir publikavo tuometiniame veikale „Philosophical Transaction“.
XVII–XIX a. Vidurio Europoje buvo populiaru dantis trinti linine skiaute ar kempine. XVII–XVIII a. dantų šepetėliai laikyti retais prabangos daiktais – jų koteliai buvo sidabriniai, paauksuoti arba auksiniai. Tokiais dantų šepetėliais dažniausiai naudojosi turtingieji. XVIII a. prancūzų gydytojas Pjeras Fošaras (Pierre Fauchard), laikomas šiuolaikinės odontologijos tėvu, dantis patarė valytis kempine ir perspėjo nenaudoti dantų šepetėlio iš ašutų, nes tai gali pakenkti dantims.
1780 m. Anglijoje pradėti gaminti paprasti dantų šepetėliai iš karvės kaulų ir šerno šerių. Jų gamybą užpatentavo verslininkas Viljamas Adisas (William Addis). 1770 m. V. Adisas už sukeltas riaušes buvo patekęs į kalėjimą. Kalėdamas jis sugalvojo, kad dantų valymo būdas galėtų būti patobulintas. Paėmęs po valgio likusį gyvūno kaulą, išgręžė jame mažas skylutes, šerius surišo kuokšteliais, įkišo juos į kaule padarytas skylutes ir galiausiai šias užsandarino klijais. Tokiu būdu jis sukūrė pirmąjį dantų šepetėlį Europoje. Apie 1850 m. dantų šepetėliai buvo pradėti gaminti dideliais kiekiais, jie tapo įperkami vis didesnei daliai visuomenės ir imti plačiai naudoti. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, V. Adisas dantų šepetėliais aprūpino britų karius – taip nacionaliniu mastu buvo įdiegtas dantų valymo įprotis. Pirmasis vien iš sintetinių medžiagų pagamintas dantų šepetėlis, pavadintas „Exton“, buvo pristatytas Pasaulinėje parodoje Niujorke 1939 metais.
 
Medžiagą parengė Milda Samulionytė-Zikarienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
 
Naudota literatūra
Hooe S. H. Middle Eastern Mythology, p. 62–63, 1968, https://archive.org/details/MiddleEasternMythology.byHookeS.H.SamuelHenry18741968./page/n65/mode/2up [žiūrėta 2024-04-10].
Warinner C., Speller C., Collins M. J. „A new era in palaeomicrobiology: prospects for ancient dental calculus as a long-term record of the human oral microbiome“, 2015, https://www.researchgate.net/publication/269276748_A_new_era_in_palaeomicrobiology_Prospects_for_ancient_dental_calculus_as_a_long-term_record_of_the_human_oral_microbiome [žiūrėta 2024-04-10].
 
Prieiga internete:
https://www.addis.co.uk/our-history/ [žiūrėta 2024-04-11];

https://digital.hagley.org/AVD_2004268_P00001548 [žiūrėta 2024-04-10].

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Stepono Batoro portretas

20250210

Grafikos darbe pavaizduotas Lenkijos ir Lietuvos valdovas Steponas Batoras (1575/1576–1586) – jauniausias Transilvanijos vaivados Stepono VI (1477–1534) ir Onos Kotrynos Telegdi (1492–1547) sūnus. Po Izabelės Jogailaitės sūnaus Jono Žygimanto mirties buvo išrinktas Transilvanijos kunigaikščiu (1571–1576). 1574 m. valdovui Henrikui Valua (1573–1575) atsisakius Abiejų Tautų Respublikos sosto ir 1575 m. Lenkijos didikams išrinkus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) seserį Oną Jogailaitę (1523–1596), Steponas Batoras išrinktas Lenkijos karaliumi su sąlyga, kad taps jos sutuoktiniu.

 

Plačiau

Publikuota: 2024-05-13 11:27 Atnaujinta: 2024-05-13 14:39
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika