Plokštinis koklis
XVI a. vid.
20 x 20 cm
Degtas molis, polichrominė glazūra
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso tyrimai 2000 m.,
radinio Nr. 1104, restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. 28/108
Koklio centre – herbinis skydas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu – raitelis ant šuoliuojančio žirgo, iškėlęs kalaviją, prie kairiojo peties skydas su dvigubu kryžiumi. Plokštės kraštuose nežymiu iškiliu voleliu atskirtas geometrinis ornamentas, sudarytas iš mažų rombų, kurių centre prasiskleidęs gėlės žiedas.
Per archeologinius tyrimus rastas koklis nebuvo visas išlikęs, trūkstamos dalys atkurtos remiantis kito tokio paties ornamento koklio šukėmis. Koklis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu panaudotas atliekant Valdovų rūmų Renesansinės audiencijų menės XVI a. vid. krosnies rekonstrukciją.
Heraldiniai kokliai dažniausiai buvo naudojami statant krosnis Europos valdovų ir didikų rezidencijų reprezentacinėse patalpose. Jie liudijo savininko statusą visuomenėje.
Atliekant archeologinius tyrinėjimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, rasta daug įvairių epochų valstybine heraldika puoštų, taip pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų heraldinių koklių.
Lietuvos herbas (šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu) – vienas seniausių valstybės herbų Europoje. Manoma, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio laikais raitelis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu simbolizavo Vilniuje esantį Lietuvos didįjį kunigaikštį, o pėstininkas – valdžiusį antrą pagal svarbą valstybėje Trakų kunigaikštystę. Tačiau raitelį, kaip Lietuvos valdovo ir valstybės herbą, įprasmino Jogailos pusbrolis Vytautas. Jis apie 1382–1384 m. iki tol naudotą pėstininką pakeitė raiteliu. Apie XV a. pr. nusistovėjo herbo spalvos ir kompozicija – raudoname lauke sidabrinis šarvuotas raitelis su virš galvos iškeltu kalaviju. Jam ant kairiojo peties mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi, o valdant Kęstutaičiams – raudoname skyde auksiniai Gediminaičių stulpai. Žirgo kamanos, odiniai diržai ir trumpa gūnia – mėlyni. Po Liublino unijos 1569 m. žirgo gūnia buvo vaizduojama raudona arba purpurinė, odiniai diržai geltoni. Bene pirmasis Lietuvos herbą vardu Pogonia 1551 m. pakrikštijo lenkų kronikininkas Martynas Bielskis (Marcin Bielski). Buvo ieškoma lietuviško atitikmens. XVII a. Konstantinas Sirvydas nurodė du atitikmenis: waykitoias (jeigu kalbama apie asmenį)irwaykimas (jeigu apie veiksmą). Šis pavadinimas buvo vartojamas iki XIX a. vidurio, kai raiteliui (ne herbui) apibūdinti Simonas Daukantas pavartojo vyčio terminą. Jonas Basanavičius siūlė Vaiko (nuo žodžio „vaikyti“) vardą. Vyčio vardo vartoseną kalbininkai suvienodino tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.
Medžiagą parengė Arūnas Puškorius, Gintautas Striška
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra: Rimša E. Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004, p. 56–69.
