XVI a. pab.–XVII a. pr.
Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso ir jo prieigų archeologinių tyrimų 2004 m. ataskaita, radinio inv. Nr. Kt 2.
Konservavo Deimantė Baubaitė
Tekstilę tyrė ir pluoštinę sudėtį nustatė Laima Grabauskitė (Prano Gudyno restauravimo centras)
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vakarinio korpuso pietinės dalies latrinos požeminėje dalyje buvo aptikta įvairių dirbinių. Tarp jų yra ir šilkinių audinių fragmentų: drabužio pamušalo dalių, juostelių, atraižų ir drabužio (?) detalė. Žemėje išgulėję 400 metų audiniai išliko dėl beorės ir drėgnos aplinkos.
Viena įspūdingiausių – dekoratyvinė, puikaus audimo rašto juostelė. Ji yra 5 cm ilgio ir 1,2 cm pločio. Juostelė galėjo puošti tiek drabužius, tiek buitinės tekstilės dirbinius.
Šilkas – rečiau Lietuvoje naudotas audinys. Šilkinius drabužius dažniausiai dėvėdavo tik valdovas ir jo aplinkos žmonės, didikai bei turtingiausias miesto gyventojų sluoksnis. Smulkesni bajorai puošdavosi tik pigesnio šilko drabužiais ir apdailos detalėmis.
Seniausių šilko fragmentų archeologai rado Vilniaus Žemutinės pilies XIV a. paskutinio dešimtmečio–XV a. pirmojo dešimtmečio sluoksniuose.
XV a. pabaigoje šilko audiniai minimi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro sąskaitose ir jo žmonos Elenos kraityje.
XVI a. šilkiniai ir šilku siuvinėti audiniai, drabužiai, apdailos detalės (juostelės, raišteliai, kilpelės, sagos ir kt.) bei šilkinė patalynė minimi Žygimanto Augusto ir jo žmonų, seserų sąskaitose bei kraičiuose, XVI–XVII a. didikų ir bajorų aprangos aprašuose, inventorių bylose ir kt.
XVI a. istoriniuose šaltiniuose minimi šilkiniai liturginiai drabužiai (arnotas, kapa ir antepediumas, pasiūti iš auksu žėrinčio ir raudono šilko).
Šilko audiniai pasiekdavo Lietuvą tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. XVI a. vakarietiškas šilkas daugiausia buvo gabenamas iš Florencijos, Venecijos ir Genujos. Brangiausias šilko audinys –brokatas, taip pat ištaigingi buvo atlasas, damastas, tabinas, aksomas, altembasas, tafta ir kt. Nuo XVII a. plito iš Italijos importuota šilkinė arba pusiau šilkinė tercinelė – jos būta ir gėlėtos.
Kokių spalvų šilko ir šilkinių apdailos detalių rado archeologai ir kokias mini istoriniai šaltiniai? Atliekant archeologinius tyrimus rasti šilkiniai audiniai dažniausiai būna praradę pirminę spalvą. Tačiau pavyko aptikti raudona spalva nudažyto šilko. Istoriniuose šaltiniuose yra žinių apie rusvą, raudoną, rudą, geltoną, baltą, juodą, margą, auksu žėrintį šilką, o šilkinė XVI a. karališka patalynė buvusi ir raudono, žydro šilko. Vyriški marškiniai XVI a. dažniausiai buvo siuvinėjami juodais ir raudonais šilko siūlais. Šilkiniais siūlais apipintos sagos neretai kontrastuodavo su drabužio spalva (pvz., drabužis baltas, o sagos raudonos).
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritoriją aptikta ir kitokių audinių: gelumbės, šilkinio aksomo, damasto ir kt.
Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Guzevičiūtė R. Tarp Rytų ir Vakarų. XVI–XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai, Vilnius, 2005.
Janonienė R. „Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas – XVI a. dvaro buities dokumentas“, in: Lietuvos pilys, t. 1, Vilnius, 2005.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), parengė D. Antanavičius, R. Petrauskas, Vilnius, 2007.
Matušakaitė M. Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje, Vilnius, 2003.
Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006.
