Vaikiškos avalynės kurpalis

 

2002 m. tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigas, buvo rastas iš juodalksnio medienos išdrožtas kurpalis. Dirbinys turi bato pado pavidalą, per vidurį įsmaugtas, viena jo pusė plokščia, kita – aptakesnių formų. Šis radinys iš panašių kurpalių išsiskiria dydžiu – jis yra vos 17 cm ilgio, 5,4 cm pločio ir 2 cm aukščio. Iš visų Vilniaus Žemutinėje pilyje aptiktų septynių kurpalių ir vieno šablono tokio mažo dydžio yra tik du (su aptariamu radiniu) dirbiniai. Juos galime pristatyti kaip vaikiškos avalynės gamybos priemones.

Pažvelgus į aptariamąsias batsiuvių priemones, kyla klausimas, kokio amžiaus vaikams buvo skirta pagal šiuos kurpalius pasiūta avalynė. Iš archeologinių ir antropologinių tyrimų matyti, kad XIII a. – XVI a. pradžioje Vilniaus gyventojų avalynė buvo vidutiniškai 10 proc. didesnė už pėdą. Taip pat įvertinus, kad archeologinė oda susitraukia vidutiniškai 7 proc., manytina, jog kurpalio dydis neatitiko vaiko pėdos dydžio – jis buvo šiek tiek didesnis. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, galima sakyti, kad aptariamo kurpalio dydis buvo maždaug 17 proc. didesnis už vaikų pėdas, kurioms buvo skirti pagal jį pasiūti batukai.

Remiantis Vilniuje, Bokšto g. 6, tyrinėto kapinyno paleoosteologiniais duomenimis, galima teigti, kad Viduramžiais ir Renesanso epochoje vaikų nuo vienų iki penkerių metų pėdos dydis buvo 9,28–13,68 cm, nuo penkerių iki dešimties metų – 13,64–17,92 cm, o nuo dešimties iki dvylikos metų – 18–20,57 cm. Dvylikos–penkiolikos metų amžiaus vaikų pėdos dydis jau buvo panašus į mažesnio kūno sudėjimo suaugusiųjų, ypač moterų. Mažyliai iki metų, tikėtina, kaip ir dabar, nenešiojo apavo, nes dar nemokėjo vaikščioti.