Poriniai kamantai

Aktualu iki 2023-06-04
XIII a. II p.
Medis (klevas), kanapių pluošto virvės, odinės juostelės
Bendras kamantų ilgis – 56 cm, pusporių plotis – 5–5,3 cm, storis – 4–4,8 cm
Kuncevičius A. Vilniaus Žemutinė pilis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinio priestato archeologinių tyrimų 2014–2015 m. ataskaita, rad. inv. Nr. 1675, 1676, 1677.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. RP-697/13121 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Trūkstamos dalies rekonstrukciją atliko A. Salys (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Medienos rūšies tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė, tyrimo Nr. LIG-16-31 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
 
Ankstyviausi, geriausiai išlikę ir dailiausiai puošti kamantai dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo aptikti XIII a. pabaiga datuojamo svirno rūselyje, kuris buvo surastas tyrinėjant Valdovų rūmų rytinio korpuso šiaurinį priestatą.
Kamantai – medinė pavalkų dalis, kurią sudaro du sujungti puslankiai, maunami arkliui ant kaklo. Spėjama, kad pakinktų rūšis su pavalkais buvo pradėta naudoti Šiaurės arba Rytų Europoje ir tik VIII–IX a. paplito likusioje jos dalyje. Pavalkų sistema buvo taikoma dirbant arkliu ar traukiant krovinį, kad galima būtų efektyviai išnaudoti jo jėgą. Ši kinkymo forma, kai krovinys prikabinamas prie gyvulio šonų, o svoris tenka jo pečiams, leido neapsunkinti kaklo ir padidino arklio galią traukiant sunkiasvorius krovinius. Kamantai buvo gaminami išlenkiant tokio dydžio lanką, kuris tiko konkrečiam arkliui. Tai daryta atsižvelgiant į individualius jo matmenis, tad pritaikyti juos kitam gyvuliui buvo sunku arba kartais net neįmanoma. Etnografiniai duomenys rodo, kad vieni pavalkai buvo kasdieniai, o kiti – išeiginiai.
Jodinėjant tokie pavalkai, kaip traukiant krovinį ar dirbant, nebuvo reikalingi. Tikėtina, jog surasti kamantai sudarė pavalkus, kuriais buvo traukiamas ne ką mažiau įspūdingas šioje teritorijoje gyvenusio aukšto luomo asmens vežimas.
Pavalkus uždėdavo arkliui ant kaklo, o per jų centre padarytas skyles virvelėmis prijungdavo lanką ir ienas. Jų konstrukcija turėjo gerai priglusti, kad dirbant arba traukiant patogiai remtųsi į arklio pečius centrine dalimi ir nevaržytų peties sąnario judesių. Kad nenutrintų arkliui sprando, jų apačia būdavo pamušama oda, veltiniu ar kitu audiniu su paminkštinimu.
Vykdant archeologinius tyrimus, paprastai aptinkama tik viena kamantų pusporė, tad šis radinys yra kol kas vienintelis pavyzdys, kai yra išlikęs visas komplektas. Dirbinys kruopščiai išdrožtas iš klevo medienos. Viršutinė kamantų pusporių dalis yra siaurėjanti, į pabaigą turinti nežymų įsmaugimą, o šiek tiek žemiau šalia jo kiekviename puslankyje suformuotos dvi skylutės, skirtos jiems sujungti virve, paliekant tarp šių dalių nedidelį tarpą. Apatinėje kamantų pusporių dalyje yra trikampio užapvalintais kampais formos ataugos, šalia kurių kiekvienoje dalyje taip pat suformuota po skylę, skirtą abiem dalims sujungti. Per tyrinėjimus suradus dirbinį, prasčiau išlikusio puslankio skylutėje buvo matyti odinės juostelės fragmentas. Dar dvi skylės suformuotos kiekvieno puslankio centrinėje dalyje, kad būtų galima padaryti kilpas lankui ir ienoms įtverti. Jose rasta kanapių pluošto virvės likučių. Nors virvių liko tik fragmentėliai, mokslininkams pavyko nustatyti, kad jos suktos dešine kryptimi.
Į išorinę, regimąją pusę buvusios atgręžtos pavalkų plokštumos puoštos drožinėtu geometriniu ornamentu, kuriame įkomponuotos svastikos (viename puslankyje – viena, kitame – trys) ir augalinis-geometrinis ornamentas. Įdomu tai, kad nors abu puslankiai ir priklauso vienam kamantų komplektui, jų puošyba nėra simetriška, tik panaši.
Daiktai, pažymėti svastika, yra įprasti daugelyje pasaulio kultūrų. Žinoma, kad jau VI–VII a. Skandinavijoje svastikų ornamentu buvo puošiami žirgo kamanų apkalai.
Žodis „svastika“ sanskrito kalba reiškia klestėjimą ir laimę. Svastikos, kaip daugiaplanis, daugiakultūris simbolis, kurį laiką ignoruotas dėl jo naudojimo nacistinėje ideologijoje. Tačiau norisi priminti, kad šis simbolis buvo žinomas jau neolito laikotarpiu ir per skirtingas epochas apkeliavo kone visą pasaulį, pas mus įsitvirtindamas kaip vienas iš soliarinių ir ugnies ženklų, sietinas su dviem lietuvių panteono dievais – Perkūnu ir Kalveliu.
Archeologinių tyrimų metu suradus šiuos kamantus buvo pastebėta, kad jų dešiniosios pusės vidurys sunaikintas. Restauratoriai pasiūlė trūkstamą dalį atkurti panaudojant šiuolaikinę medieną ir, remiantis sveikos porinės pusės forma, dydžiu bei dekoru, išdrožti reikiamą fragmentą. Iš skulptūrinio plastilino buvo pagamintas trūkstamos dalies modelis. Pagal jį iš klevo medienos buvo išdrožta trūkstama dalis, rekonstruotas ornamentas ir dabar šį unikalų radinį galima matyti tokį, koks jis buvo XIII a. pabaigoje.
 
Medžiagą parengė Irutė Kaminskaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Rita Manomaitienė
Piešinys ir fotomontažas sukonstruotas remiantis „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ duomenimis, in: https://www.vle.lt/straipsnis/pakinktai/ [žiūrėta 2023 04 27].
 
Naudota literatūra
Balys J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai. Lietuvos liaudies tradicijos, Vilnius, 1986.
Bliujienė A. „Universalusis svastikos simbolis baltų archeologinėje medžiagoje“, in: Liaudies kultūra, 2000, Nr. 4 (73), p. 16–27.
Kaišiadorių etnografinis žodynėlis, sud. V. Baltrušaitis, L. Žižliauskaitė, Kaišiadorys, 2006.
Kaminskaitė I. „Vilniaus Žemutinės pilies XIII–XVII a. mediniai radiniai“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2005–2006 m. tyrimai, Vilnius, 2007, p. 195–239.
Laniauskaitė J. „Pakinktai darbiniuose ratuose Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. pradžioje“, Archeologiniai ir etnologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais, Vilnius, 1972, p. 132–140.
Laniauskaitė J. „Lietuvos valstiečių kinkomasis vasaros transportas“, Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 9: Valstiečių linininkystė ir transportas, Vilnius, 1977, p. 139–213.
Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas, red. B. Kulnytė ir E. Lazauskaitė, Vilnius, 2015.
Vaitkevičius V. „The Swastika in Lithuania: the horizon of the 13th and 14th centuries, in: Archaeologia Baltica, t. 27, Klaipėda, 2020, p. 104–119.

Wilson T. The Swastika. The earliest known symbol, and its migrations; with observations on the migration of certain industries in prehistoric times, Washington, 1896, https://archive.org/details/cu31924023008067/mode/2up [žiūrėta 2023 04 27].

Publikuota: 2023-05-29 12:55 Atnaujinta: 2023-05-29 16:13
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika