Publikuota 20230410
Aktualu iki 2023-04-16
XV a. II ketv. – XV a. vid.
Geležis, kalimas
Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 7813.
Konservavo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 768/12119 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).
2002 m. tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies šiaurinio korpuso prieigas aptiktas gana masyvaus ilgojo kovos peilio fragmentas. Išliko tik dalis geležtės ir kriaunų pradžios dalis. Bendras radinio ilgis 14,5 cm, plotis 2,6–3,3 cm, storis 0,7 cm.
Ilgieji kovos peiliai Europos ir Lietuvos archeologijoje žinomi nuo XIV a. pabaigos iki XVII amžiaus. Manoma, kad tokiam gana paprastos konstrukcijos ginklui atsirasti įtakos turėjo draudimas kai kuriuose Europos regionuose valstiečiams ir miestiečiams nešiotis kalavijus. Šio ginklo kilmę liudija ir jau minėti vokiški jo pavadinimai (vok. Bauernwehr, Hauswehr), reiškiantys valstiečio, kitaip – namų, ginklą. Tarp valstiečių ir miestiečių populiarus peilis, naudotas tiek ūkio darbams, tiek ir savigynai, laikui bėgant tapo miestų milicijos ir karių įrankiu. Kaip pigesnis ir nekilmingas kalavijo giminaitis, nuo XV a. vidurio ginklas įgauna vis daugiau kovai reikalingų savybių. XV a. antrajame ketvirtyje – XV a. viduryje išsiskiria dar vienas šio ginklo potipis, žinomas ilgųjų peilių (vok. Langes Messer) pavadinimu. Pagrindiniai bruožai, išskiriantys šį įrankį iš kitų geležtinių ginklų, yra rankenos buoželės nesimetriškumas ir pagalbinis skersinukas. Geležčių ilgis ir forma įvairuoja – nuo ilgų, siaurų ir smailių iki platesnių ir pakankamai bukų ar net šiek tiek lenktų. Ankstyvieji šio tipo ginklai, savo forma labai panašūs į buityje naudojamus peilius, buvo gana plačiai paplitę Vidurio ir Šiaurės Europoje. Įrankis, kuris dėl pasikeitusios formos ir ilgio jau nebetiko buities darbams, pamažu tapo miestiečio ar valstiečio savigynos priemone, taip pat buvo naudojamas mūšio lauke. Beje, šį, galima sakyti, prasčiokišką ginklą laikui bėgant vis dažniau naudojo aukštesniųjų visuomenės sluoksnių atstovai. Tai liudija ne tik ikonografija, bet ir iki mūsų dienų išlikę nukaldinti prabangūs artefaktai.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija yra ryčiausias šio tipo ginklų paplitimo arealas. Ši situacija liudija dar XIV a. pabaigoje prasidėjusią Lietuvos visuomenės ir karybos vesternizaciją, kurios vienas iš materialinės kultūros pėdsakų ir yra šio tipo ilgieji kovos peiliai.
Medžiagą parengė Paulius Bugys
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Bugys P. „XV–XVI a. ilgieji kovos peiliai Iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus“, in: Vytauto Didžiojo karo muziejus 2015 metais, Kaunas, 2016.
Marek L. „Broń biała na Śląsku: XIV–XVI wiek, in: Wratislavia Antiqua, vol. 10, Wrocław, 2008.
Oakeshott E. The Archaeology of Weapons: Arms and Armour from Prehistory to the Age of Chivalry, Woodbridge, 1994.
