1382–1404 m.
3,1 x 1,8 x 0,3 cm dydžio
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 metų archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 1200.
Restauravo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 42/4208 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Dendrochronologinius tyrimus atliko dr. Rūtilė Pukienė (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje tiksliai dendrochronologiškai datuotame sluoksnyje archeologai aptiko kabutį. Savo forma jis panašus į leliją ir vadinamas lelijiniu.
Kabučio ąselė puošta vertikaliomis linijomis, nuo paties kabučio ji atskirta horizontaliomis linijomis. Vienoje pusėje lapeliai atskiri, kitoje pusėje sujungtais galais, nors paprastai lelijinių kabučių lapeliai būna simetriški – abiejose pusėse arba atskiri, arba sujungtais galais.
Kabutis yra iš vario lydinio. Lietuvoje ir Kijevo Rusios žemėse įvairių tipų lelijinių kabučių buvo aptikta ne tik varinių, bet ir auksinių bei sidabrinių – kabučių iš tauriųjų metalų daugiausia rasta lobiuose. Kabučių matricų aptikta Kijeve ir Naugarduke.
Viduramžiais įvairių tipų kabučiai galėjo būti nešiojami po vieną, nors neretai jie būdavo veriami į vėrinius su kryželiais, kaurų kriauklėmis, žvangučiais, karoliukais, įvijomis ir kt. Įspūdingų, retai randamų vėrinių su lelijiniais kabučiais aptikta Stakliškių, Geliogalių ir Kretingos lobiuose.
Lelijos motyvas aptinkamas ant XIV–XV a. Lietuvoje rastų apgalvių plokštelių, kabučių, žiedų, segių, diržų apkalų ir kt. Krikščionybėje šis simbolis reiškia pamaldumą, nekaltumą, skaistybę ir yra siejamas su Marija bei kai kuriais šventaisiais.
Nuo XII a. lelijos motyvas žinomas Europos didikų ir karalių, miestų heraldiniuose ženkluose. Lelijos (Leliwa) herbas pirmą kartą paminėtas 1324 metais. Jį turėjo Lietuvos bajorai Čapskiai, Gedgaudai, Dorohostaiskiai, Manvydai, Tiškevičiai. Lietuvos didikų Pacų herbe (Gozdawa) ir kai kurių Lietuvos miestų herbuose taip pat vaizduojamos lelijos.
Stakliškių lobio vėrinys: http://mkp.emokykla.lt/gimtoji/images.php?IId=694.
Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Baltų menas / Art of the Balts, sudarytojas A. Butrimas, Vilnius, 2009.
Daugudis V. Stakliškių lobis. Radimo vieta ir aplinkybės, Vilnius, 1968.
Jurkuvienė T. „Lelijos motyvas lietuvių liaudies tekstilėje“, in: Augalų ir gyvūnų simboliai / The symbols of plants and animals, sudarė E. Usačiovaitė, Vilnius, 1999, p. 248–265.
Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sudarė D. Ramonienė, Vilnius, 1997, p. 174.
Lietuvos heraldika / Lietuvos heraldikos komisija prie Respublikos Prezidento, d. 2, sudarytojas ir parengėjas E. Rimša, Vilnius, 2004.
Patiejūnienė E. „Gyvūninė ir augalinė simbolika lotyniškoje LDK kultūroje“, in: Augalų ir gyvūnų simboliai / The symbols of plants and animals, sudarė E. Usačiovaitė, Vilnius, 1999, p. 171.
Svetikas E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab.–XV a. Archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, t. 1, Vilnius, 2009, p. 88–90.
